Tikriausiai, niekas daugiau taip tiesmukai neišreiškė savo požiūrio į religiją, kaip tai padarė amerikiečiai, ant dolerių kupiūrų parašę: „Mes tikime Dievą“. Ši frazė per daugelį metų tapo tokia įprasta, kad prasmingesnio ir stabilesnio imperatyvo, regis, net sugalvoti neįmanoma. Gal tik menininkai retsykiais pamėgina pasėti abejonės sėklą, išdrįsdami pasakyti, kad moderniame pasaulyje Dievo vardu dažnai spekuliuojama kaip didelę komercinę vertę turinčiu prekiniu ženklu. Skiriasi tik viena pagrindinė ypatybė: vieni tai daro iš aklo fanatizmo, o kiti – užvaldyti ciniško godumo.
Originalus amerikiečių komikas Marty Feldmanas 1980 m. sukurtoje komedijoje „Mes tikime Dievą“ (originaliame filmo pavadinime In God We Tru$t net raidė S pakeista sutartiniu dolerio ženklu $) negailestingai išsityčiojo ir iš vienų, ir iš kitų. Filme jaunas vienuolis Ambraziejus išleidžiamas į platųjį pasaulį su ypatinga misija – surasti pinigų, kad būtų išgelbėtas vienuolynas. Labai juokingų epizodų serijoje realaus gyvenimo nepažįstantis misionierius patenka į begalę situacijų, kuriuose Viešpaties Dievo vardu įvairiausio plauko šarlatanai begėdiškai išnaudoja Kristų kaip savo reklaminį agentą. Piktos ironijos dozė kliūva ir televizijai, ir reklamos verslui, ir kitoms masinės kultūros bei šou verslo formoms.
Režisierius Oliveris Stone‘as filme „Volstrytas: pinigai nesnaudžia“ (angl. Wall Street: Money Never Sleeps, 2010 m.) už įžūlias finansines operacijas nemažai laiko už grotų praleidęs Volstryto biržos makleris, už akių pravardžiuojamas Rykliu (jį suvaidino Michaelas Douglas), parašo knygą „Ar būti godžiam yra gerai?“. Moderniame pasaulyje šios knygos pavadinimas jau seniai tapo vyraujančia gyvenimo filosofija, suvokiama be jokių klaustukų. Pasaulį valdo godumas. Dabar jis tapo legalus. Anot paskaitas dabar skaitančio Gordono Geko, mūsų laikais „godumas tapo dar godesnis, o prie jo dar prisidėjo ir pavydas“. Visa tai tapo naujos rūšies masinio naikinimo ginklu.
Nors filmą baigia holivudinė atomazga, tai tik labai apgaulingas įspūdis, kurį tinkamai įvertino tik tie, kurie neskubėjo iš kino salės išeiti pasibaigus filmo siužetui. Būtent jiems finalinėje animacinėje užsklandoje adresuojamas O. Stone‘o siūlymas senamadišką užrašą ant popierinių dolerių „Mes tikime Dievą“ keisti aktualų „esminį instinktą“ geriau charakterizuojančiu teiginiu: „Mes tikime godumu“.
Lygiai taip naujame filme „Valdžia“ galėtų nuskambėti sąžiningas atsakymas į politinę karjerą pradedančio Dicko Cheney klausimą savo bosui ir pirmajam mokytojui Donaldui Rumsfeldui, kurio naivus naujokas tiesiai šviesiai paklausė: „Tai kuo gi mes tikime?“. Vietoje atsakymo būsimasis Baltųjų rūmų kardinolas išgirdo tik sarkastišką juoką, kuris yra iškalbingesnis už bet kokį komentarą.
Visi žmonės kažkuo tiki. Tokia jau mūsų prigimtis. Tačiau nemažai žmonijos daliai nepakanka tradicinių religinių formų, ir šia problema dažnai pasinaudoja paklydusių sielų gaudytojai, pateikiantys labai patraukliai iš pirmo žvilgsnio atrodančias dvasinės pilnatvės išgyvenimo formas. Neretai išsisklaidžius saldiems pažadų kerams suvokiama, kad lengvabūdiškai pakliūta ant nieko švento nepripažįstančių ir jokios bausmės nebijančių ateistų meškerės. Tokio skaudaus praregėjimo finalas dažniausiai būna tragiškas.
Tarp pastaruoju metu sukurtų rimtų filmų, analizuojančių „smegenų plovimo“ mechanizmus, pasitelkus religiją, išsiskiria filmas „Mokytojas“ (angl. The Master, 2012 m.). Jo režisierius Paulas Thomas Andersonas jau po savo filmo „Magnolija“ (angl. Magnolia, 1999 m.) premjeros Berlyno kino festivalyje buvo pavadintas modernaus kino klasiku. Kelių persipinančių likimų mozaika čia ne tik apnuogina modernaus pasaulio bėdas bei fobijas, bet ir palengva iš kasdienybės problemų chaoso subtiliai painų siužetą „išvairuoja“ į katarsio lankas bei biblinių pranašysčių kontekstą.
Amerikiečiai mėgsta sakyti: „Jei nori greitai praturtėti, įsigyk nuosavą benzino kolonėlę, o jei svajoji tapti milijardieriumi, sugalvok naują religiją“. Puikus pastarosios gyvenimiškos išminties pavyzdys yra scientologijos fenomeno autorius L. Ronas Hubbardas (1911 – 1986), pradžioje išgarsėjęs kaip fantastinių romanų bei apysakų autorius: 1953 m. jis įkūrė scientologų sektą, kuriai vadovavo iki mirties. Pradžioje scientologija buvo vadinama alternatyva psichoterapijai ir „taikomąją religine filosofija“, tačiau vėliau buvo praminta naująja religija. Ši viešumos vengianti organizacija jau seniai apraizgė pasaulį naujų narių verbavimo centrais, tačiau oficialios religijos statuso nusipelnė toli gražu ne visur.
Panašią organizaciją matome ir filme „Mokytojas“, kurio fonas – po Antrojo pasaulinio karo psichologinę krizę išgyvenanti Amerika. Tarsi pratęsdamas savo dviem „Oskarais“ apdovanotą žmogiškų ambicijų epopėją „Bus kraujo“ (angl. There Will Be Blood, 2007 m.) režisierius P.T. Andersonas šį kartą drauge su herojais leidžiasi į klaidžius religinio fanatizmo akivarus. Į juos laisva valia įsipainioja demobilizuotas jūreivis Fredis Kvelas (Joaquinas Phoenixas), kurį charizmatiškas naujos religijos pradininkas Lankasteris Dodas (Philipas Seymouras Hoffmanas) po pirmos pažinties pelnytai pavadina „kvailu ir purvinu gyvuliu“. Jis iš tikrųjų yra primityviausių instinktų įsikūnijimas – seksualiai nepasotinamas vulgarus nepraustaburnis, nekontroliuojantis jį stichiškai užvaldančius agresijos priepuolių, bet tuo pat metu jaučiantis impulsyvius dvasingumo proveržius. Būtent todėl jis Dodui pasirodo esąs nepaprastai įdomus „bandomas triušis“, mat intelektualam manipuliatoriui patinka tyrinėti į jo pinkles pakliuvusių subjektų pasąmonę.
Fredis tampa idealiu dvasinės terapijos pacientu ir ištikimu tarnu, fanatiškai ištikimu savo Mokytojui. O Dodui tai puiki galimybė išmėginti savo sugebėjimus manipuliuoti jo hipnozės kerų užnuodytais žmonėmis. Dodas mano, kad galės išgydyti Fredžio beprotybę. Bet ilgainiui darosi vis sunkiau suprasti, kas iš jųdviejų yra didesnis beprotis.
Filmas kelia ir daugiau klausimų, į kuriuos režisierius neskuba atsakyti. Nelengva suprasti ir kokia yra tikroji Lankasterio Dodo religinės ideologijos esmė. Iki galo lieka neaiškus ir Mokytojo personažas: kas gi yra tas Lankasteris Dodas – niekuo netikintis ateistas, ciniškas šarlatanas ar savo paties teorijose pasiklydęs pranašas.
Nors filme „Meistras“ yra nemažai personažų, bet praktiškai visą siužetą tarsi du Atlantai ant savo pečių laiko du puikūs aktoriai. Stiprūs aktoriniai tandemai kine – ne toks jau retas reiškinys. Bet šį kartą atsitiko paradoksali situacija: Mokytoją suvaidinęs Philipas Seymouras Hoffmanas buvo nominuotas „Oskarui“ antraplanių aktorių kategorijoje, o Joaquinas Phoenixas pelnė nominaciją už geriausią pagrindinį vaidmenį.
P.S. 2014 m. vasario antrąją viso pasaulio žiniasklaida pranešė, kad sekmadienio rytą savo bute Niujorke buvo aptiktas negyvas aktorius Philipas Seymouras Hoffmanas (1967-2014). Netrukus paaiškėjo ir oficiali mirties priežastis – narkotikų perdozavimas. Aktoriaus artimiesiems tai nebuvo visai netikėta žinia – jis jau gydėsi nuo priklausomybės, bet žalingas kvaišalų potraukis nugalėjo. O praėjus kuriam laikui ėmė sklisti gandai, kad prie šios mirties galėjo prisidėti scientologų sektos vadovai, kurie liko labai nepatenkinti jo vaidmeniu filmo „Mokytojas“.
