1915 metais pirmą kartą į prekybą išleistas Autopedas patraukė daugelio žmonių dėmesį, o išbandyti jį ryžosi tiek sufražistės, tiek paštininkai.

Piteris Mintonas važiavo savo motorizuotu paspirtuku „Rockaway Beach“ bulvare, kai policininkas įteikė jam šaukimą į teismą. Šaukimo priežastis: šešiolikmetis, neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, vairuoja transporto priemonę.

Mintonas nelekiojo su „Lime“, „Bird“, „Skip“ ar „Spin“ paspirtukais. Vietoj to, ši naujiena datuojama dar 1939 metų liepos mėnesį, kai motorizuotas paspirtukas pirmą kartą suklestėjo Jungtinėse Valstijose. Dar prieš Silicio slėnio kompanijoms užplūstant Amerikos ir viso pasaulio miestus su savo pigiais, nuomos pagrindu veikiančiais, paspirtukais, Autopedas tai padarė pirmasis, 1915 metais išriedėjęs į gatves.

Internetinis dviračių muziejus (angl. Online Bike Museum) aiškina, kad Autopedas, pirmasis masinės produkcijos motorizuotas paspirtukas Jungtinėse Valstijose, buvo „iš esmės padidintas vaikiškas paspirtukas, su ant priekinio rato įmontuotu varikliu“. Tačiau, kai kuriuose pranešimuose teigiama, jog jis galėjo išvystyti 55 km/h greitį, o vairo kolonėlė valdė sankabą ir stabdžius, dėl to, kaip pastebi muziejus, važiuojant 30 km/h greičiu, transporto priemonė tapdavo „nestabilia“ . Vėliau, kai „Everready Battery“ kompanija įsigijo įrenginį, atsirado ir baterija varoma Autopedo versija.

Paspirtuko idėja paplito visu šimtmečiu anksčiau prieš 1817 metus ir Vokietijos Baroną Karlą fon Draisą de Sauerbruną. Po to, kai debiutavo jo ankstyvasis žmogaus varomas dviratis, ankstyvojo dviračio idėja greitai išsirutuliojo į dviračius, triračius ir paspirtukus. Pasak „Britannica“ enciklopedijos, kelių dešimtmečių laikotarpiu transporto priemonės irgi buvo pradėtos motorizuoti, o 1840-iais Škotijoje atsirado priekinio rato pedalais varomi dviračiai. 19-ojo amžiaus pabaigoje baterija varomos mašinos irgi stojo į gretas; 1895 metais Ogdenui Boltonui jaunesniajam buvo išduotas J.V. patentas baterija varomiems dviračiams.

Tačiau Autopedas (ir jo pirmos kartos pirmtakas Motopedas) gali būti laikomi „tikraisiais šiuolaikinio motorizuoto paspirtuko protėviais“, pasak muziejaus. Jie atsirado tokiu metu, kai kelyje motorizuotoms transporto priemonėms beveik nebuvo jokių saugumo reguliavimų. Kai 1901 metais Konektikutas sukūrė pirmąjį, visoje valstijoje galiojantį, eismo įstatymą, reguliuojantį motorines transporto priemones, o Niujorkas, praėjus maždaug dešimtmečiui pristatė įstatymus, draudžiančius vairuoti išgėrus, tuo metu, kai atsirado Autopedai, iki šviesoforų atsiradimo buvo likę dar visi 15 metų.

„Savaeigės transporto priemonės“ dizaino patentas atiteko išradėjui Arturui Hugo Sesil Gibsonui, nors pasirodo, kad Džozefas F. Merkelis, „Flying Merkel“ motociklo dizaineris, nemažai prisidėjo prie galutinio produkto kūrybos. Šios transporto priemonės buvo gaminamos per Amerikos Autopedų kompaniją, įkurtą 1913 metais, kuri 1915 metų rudenį Longailendo mieste, Kvinse, Niujorke, atidarė parduotuvę.

To meto dviratininkų žiniasklaida iš pradžių apie Autopedą išsireiškė, kaip apie „keistą“ transporto priemonę. Tačiau jis išliko ilgiau nei buvo tikėtasi, tikriausiai dėl to, nes suintrigavo didelę dalį naudotojų. Kaip aiškiai matosi iš reklaminės kopijos, jis buvo plačiai reklamuojamas:

„Autopedas yra idealus trumpų atstumų transportas verslininkams bei verslininkėms ir profesionalams vyrams bei moterims, tinkantis nukeliauti iki ir iš savo verslo vietos; moterims keliauti apsipirkti ar į darbą; gydytojams – nuvykti į kasdienius ir skubius iškvietimus; vyresniems vaikams greitai nukeliauti į mokyklą ar išvyką; tarnams, pasiųstiems atlikti tam tikrų darbų; bakalėjininkams, vaistininkams ir kitiems prekybininkams greitesniam pristatymui; komerciniams pardavėjams greičiau įvykdyti sandorius; darbuotojams nuvykti į darbus ir namo; kolekcionieriams; remontininkams; pasiuntinukams ir kitiems, norintiems sutaupyti pinigų, laiko ir energijos kasdienėse veiklose. Visi gali pasimėgauti Autopedo teikiamu patogumu ir malonumu“.

Kaip ir šiuolaikiniai jų atitikmenys, kurie sulaukė kritikos dėl buvimo turtingųjų elito žaisliukais, Autopedo reklamoje irgi buvo juntama šiek tiek klasės elementų. 1916 metais „Puck“ žurnale pasirodęs skelbimas teigė – „Saugokitės Autopedą vairuojančios merginos“ – o nuotraukoje matoma pasiturinčios, madingos baltaodės moters su prabangia skrybėle ir kailiu ant kaklo, iliustracija. Šis skelbimas buvo akivaizdžiai nutaikytas į tam tikrą demografiją: „Jei būtumėte toks žmogus, kuris Kalėdines dovanas perka 1916 metų „Neiman Marcus“ Kalėdų katalogo atitikmenyje (galbūt „Hammacher Schlemmer“), Autopedas tikrai būtų jūsų sąraše“, aiškina „Hemmings Daily“, klasikinių automobilių turgavietės tinklaraštis.

Tačiau Autopedas nebuvo vien turtuolių žaisliukas. Kaip ir dviračiai, atsiradę prieš tai, motorizuotų paspirtukų atsiradimas suteikė moterims, skelbiančioms žinutę „Saugokitės Autopedą vairuojančios merginos“ daugiau laisvės ir mobilumo bei daugiau įtakos. Įdomi istorija apie „sufražistę ant paspirtuko“, ponią Florenciją Norman, kuri su Autopedu centriniame Londone važiavo į darbą. Tuo tarpu Amelija Ierhart, žymi pilotė, daugybėje nuotraukų pasirodė važiuojanti Autopedu Kalifornijoje net ir po to, kai maždaug 1921 metais buvo nutraukta jo gamyba. Su Ierhart ant šios transporto priemonės nesunku įsivaizduoti, kodėl tų nuotraukų antraštės rašė: „Mums sakė, kad artimoje ateityje niekas iš vis nebevaikščios“.

Amelija Ierhart

Verslo įmonės irgi išbandė Autopedą. Geriausias pavyzdys tikriausiai yra Niujorko pašto tarnyba, kuri naudojosi šiomis transporto priemonės pašto pristatymui. Policijos nusivylimui, nusikaltėliai irgi įžvelgė šių judrių transporto priemonių galimybes, paversdami jas pabėgimo transportu. „Triukšmingo jaunimo grupelės terorizavo Bruklino, Kvinso ir Manheteno rajonus“, teigia Internetinis dviračių muziejus, pabrėždamas grupelę intriguojančiu pavadinimu „Longailendo bogtroteriai“ (niekinantis tam tikrų airių pavadinimas). Muziejus pabrėžia, kad „legendinių“ „Fat Burns“ vedama, su šiomis mašinomis grupelė netgi pasiekė „Yonker Grand Prix“. „Pirmąjį ir paskutinį“ tokį renginį.

Istorikai pastebi, kad Kalifornijos verslo įmonės iki 1917 metų įsigijo 50 tokių transporto priemonių, kad galėtų „kitą sezoną nuomoti jas paplūdimio kurortuose“.

Bet kaip ir šiais laikais elektriniams paspirtukams sunkiai sekasi susigrąžinti išlaidas – nors į ekologiškus startuolius investuojami milijardai, kalbant diplomatiškai, pelningas verslo modelis išlieka nebaigtu darbu – Autopedo gyvavimo trukmę galiausiai sutrumpino jo interesas tik į pelną. Ervinas Tragatčas, „Iliustruotos motociklų enciklopedijos“ autorius, sakė, kad „kaip ir visi to laikotarpio paspirtukai, Autopedas irgi nesulaukė komercinės sėkmės“. Ekspertai, su kuriais jis kalbėjo, siūlė, kad ši problema galėjo būti susijusi su prietaiso, kuris buvo daug brangesnis už dviratį, tačiau neturėjo sėdimos vietos, kaip kad motociklas, nebūtinu poreikiu.

Autopedas su savo pasiūla tikriausiai buvo per daug modernus savo laikotarpiui. Smogus Didžiajai depresijai, „Cushman“ kompanija, kuri savo veiklą ankstyvaisiais 1900-iais pradėjo variklių gamyba, pratęsė nuo ten, kur sustojo jų pirmtakai bei atrado naują transporto priemonių naudą tuo pačiu taupant pinigus. Dėl nusistovėjusios Depresijos užstrigusi su „Husky“ variklių pertekliumi, kompanija tapo kūrybinga. 1936 metais ji debiutavo su „Cushman Auto-Glyde“. „Šalutinis 1929 metų katastrofos produktas, šis paspirtukas buvo giriamas dėl savo ekonomiškumo“, dėl jo kainos ir degalų poreikio vėliau rašė „Cycle World“ žurnalas. Viena brošiūra netgi tvirtino, kad važinėti „Auto-Glide“ „visai nekainuoja“ ir pridėjo „Juk iš tikrųjų tai pigiau už vaikščiojimą“.

Galiausiai „Auto-Glide“ ir jo konkurentams buvo pritaikytos tos pačios taisyklės, dėl kurių Piteris Mintonas 1939 metais buvo nusiųstas į kelių eismo teismą. Ankstyvųjų 1900-ųjų „pavojingo vairavimo“ metai keitėsi dėl įstatymų leidėjų bandymų sulaikyti ankstyvą automobilių amžių.

„Kol kas mažai dėmesio skiriama bet kurio žmogaus teisei vairuoti automobilį“, 1907 metais apgailestavo tuometė spauda, siūlydami, kad „Kažkas artimo Prancūzijos sistemai, kuri turi idealų vairuotojų licencijavimo planą, aprūpinantį juos oficialiomis kortelėmis, o po antro ar trečio pažeidimo, pažymėjimo galiojimas nutraukiamas ir skiriama bauda ar kalėjimo bausmė“ reikalinga ir J.V. Iki 1930-ųjų atsirado tokios sistemos struktūra.

Daug ką sako tai, kad „Cushman“ ir vėl susidūrė su rimtomis finansinėmis problemomis, kai J.V. vyriausybė pristatė daugiau griežtesnių eismo įstatymų, skirtų jauniems vairuotojams.

Nesunku pastebėti kaip dabartiniai mūsų laikai atkartoja pirmąjį paspirtukų bumą. „Šiandieniniai startuoliai savo produktus reklamuoja vadovaudamiesi tomis pačiomis taisyklėmis, kurios buvo naudojamos automobiliams: pirmiausia išriedėti į gatves, o vėliau sugalvoti kaip sureguliuoti. Ši strategija taip pat pastūmėjo „Uber“ ir „Lyft“ iki multimilijardinių įkainių“, 2018 metais „Quartz“ rašė Maiklas J. Korenas. Bet išlieka neaišku, kaip seksis transporto priemonėmis, kai įstatymų leidėjai ir vėl bandys sureguliuoti smagius pasivažinėjimus.

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Taip pat skaitykite: