Luji de Fiunesas filo "Fantomas" kadras

Sovietmečiu mūsų didžiuosiuose ekranuose bene dažniausiai karaliavo dvi prancūzų kino žvaigždės – romantiškų „apsiausto ir špagos“ filmų herojus Žanas Marė ir neprilygstamas kino komikas Luji de Fiunesas.

Žanas Marė buvo idealus nuotykių filmų personažas – kilnus keršytojas („Grafas Montekristas“, „Paryžiaus paslaptys“, „Kuprius“, „Geležinė kaukė“, „Burgundijos dvaro paslaptys“… sąrašą galima lengvai pratęsti): jo filmai patiko ir paaugliams (kas gi vaikystėje netrokšta būti panašus į tokius superdidvyrius!), ir vyrams (bent mintyse mėginantiems jam prilygti), ir, žinoma, romantiškoms panelėms bei moterims, svajojančioms apie tokį įkūnytą vyriškumo idealą.

O Luji de Fiunesas buvo tarsi antra prancūziškos kino kokybės medalio pusė – iki ašarų juokinęs komikas, po kiekvieno seanso ilgam žmonėse palikdavęs geros nuotaikos užtaisą.

Kartais šiedu prancūzų aukščiausio lygio komercinio kino kūrėjai suvienydavo jėgas ir vaidino drauge: tada abiejų ekrano dievaičių fanų džiaugsmo lygį buvo neįmanoma pamatuoti jokiais dozimetrais…

Ryškiausi pavyzdžiai – trys nuotykių komedijos apie mėlyna kauke dėvintį piktadarį Fantomasą (1964-1967). Nors Žanas Marė juose vaidino net du personažus – ir patį Fantomasą, ir jį medžiojantį žurnalistą Fandorą, atsitiko neįtikėtinas (ir gal net pačių trilogijos autorių neplanuotas) dalykas – svarbiausiu personažu tapo vikrus kaip vijurkas ir nepakartojamų grimasų virtuozas inspektorius Žiuvas, kurį ant grotesko ribos suvaidino Luji de Fiunesas, jau tada tapęs pokario prancūzų komedijos simboliu.

Luji de Fiunesas (tikr. Louis Germain David de Funes de Galarza) gimė 1914-ųjų liepos 31 dieną. Jo tėvas buvo iš Sevilijos kilusių ispanų aristokratų palikuonis, Prancūzijoje dirbęs teisininku, o vėliau tapęs deimantų pjaustytoju. Apie aktoriaus motiną žinoma nedaug, pats gi de Fiunesas sakėsi, kad dažnai vaidindamas godų buržua jis daug charakteringų bruožų šiam personažui buvo pasiskolinęs būtent iš motinos.

Mokykloje Luji tikrai nebuvo „moksliukas“, užtai juokino klasiokus, juokingai mėgdžiodamas pedagogus, už ką dažnai buvo išvaromas iš klasės.

Šiaip taip baigęs provincijos licėjų išdaigininkas vaikis įsidarbino privačioje siuvykloje, bet ilgai neužsibuvo nei joje, nei fotostudijoje, nei skrybėlių salone. Iš pastarosios darbovietės jis buvo atleistas už… meilę kinui, mat užsimanė darbe pakartoti Čaplino komedijoje matytą triuką ir žaismingai šliūkštelėjo vandens iš stiklinės šeimininkui į veidą. Šis vaikino poelgio tinkamai neįvertino…

Vėliau Luji dirbo batų valytoju, vitrinų dekoratoriumi, skardininku, komivojažieriumi, net kailiadirbiu.

Antrojo pasaulinio karo pradžią vaikinas pasitiko grodamas pianinu nedidelėje Paryžiaus knaipėje (pravertė ankstyvoje jaunystėje įsisavintos muzikos pamokos). O vos pasibaigus karui debiutavo kine. Gana ilgai vaidino tik epizoduose. Jų per dešimtmetį buvo daugiau nei penkiasdešimt.

Lūžis įvyko, kai žmonės pamatė dvi režisieriaus Žano Polio Le Šanua (Jean-Paul Le Chanois) komedijas „Mama, tėtis, tarnaitė ir aš“ (1954) bei „Mama, tėtis, mano žmona ir aš“ (1955): tada žiūrovai tikrai įsidėmėjo jo suvaidintą ekscentrišką pagrindinių veikėjų kaimyną poną Kalomelį.

O netrukus režisierius Ivas Roberas (Yves Robert) jam patikėjo pagrindinį vaidmenį komedijoje „Nepagautas – ne vagis“ (Ni vu, ni connu, 1958). Veiksmas čia neskubiai plėtojasi mažame provincijos miestelyje Mon Panjare, kuriame galėtų viešpatauti ideali tvarka ir ramybė, jeigu ne vienas mažmožis. Gražų „žemiškojo rojaus“ įvaizdį amžinai gadina vietoje nenustygstantis tipelis, vardu Blero (jį ir vaidina de Funesas). Jis yra didžiausias apylinkės sukčius, vagišius, brakonierius ir apgavikas. Bet dar niekam nepavyko jo sučiupti už rankos. O nepagautas – ne vagis.

1956-aisiais de Fiunesas žiūrovams pasirodo kompanijoje su komiku Burviliu ir pagrindiniu tuomečio prancūzų kino aktoriumi Žanu Gabenu (Jean Gabin) režisieriaus Klodo Otan Lara (Claude Autant-Lara) komedijoje „Per Paryžių“ (La traversée de Paris). Veiksmas čia plėtojasi nacių okupuotame Paryžiuje, kuriame okupantai bando kovoti su nelegalia prekyba maisto produktais, o prancūzai išradingai išnaudoja kontrabandos teikiamas galimybes.

Nors Luji de Fiunesas ekrane pasirodo tik epizode, suvaidinęs bakalejininką Žambjė, tačiau per jam skirtą laiką spėja nužymėti tuos savo personažo bruožus, kuriuos vėliau vystys ir tobulins jį išgarsinusiose klasikinėse komedijose – godumą, klastą, kerštingumą, impulsyvumą, pataikavimą stipresniems ir panieką silpnesniems.

Septintajame dešimtmetyje Luji de Fiunesas tapo brangiausiai apmokamu Prancūzijos aktoriumi, aplenkęs net Žaną Gabeną ir Aleną Deloną.

Luji de Fiuneso populiarumą anuometinėje Sovietų sąjungoje nulėmė, kaip bebūtų keista… politika. Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis 1966 metais griežtai pasisakęs prieš ekspansinę JAV politiką Artimuosiuose rytuose (karas Vietname), paskelbė, kad jo vadovaujama šalis išeina iš NATO struktūrų ir oficialaus vizito atvyko į Sovietų sąjungą.

Šiuo manevru pasinaudojo sovietiniai ideologai ir surengė Prancūzijos kino savaitę, kurios svarbiausiu įvykiu tapo filmas „Fantomasas“ (1964, rež. Andrė Junebelis). Jo herojus buvo dar XX a. pradžioje dviejų apsukrių prancūzų žurnalistų Pjero Suvestro ir Marselio Aleno sugalvotas kriminalinės literatūros personažas, kuriam buvo lemta tapti ženklia savo žanro persona.

Nusikaltimų pasaulio genijus, tobulai planuojantis šiurpias žmogžudystes ir įžūlias aferas, kruopščiai atrenkantis savo aukas ir visada pasprunkantis nuo policijos – toks pirmųjų romanų puslapiuose pasirodė skaitytojų iš karto pamėgtas herojus. Pirmieji Fantomaso nuotykiai ekrane pasirodė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. O jau septintojo dešimtmečio viduryje „apsiausto ir špagos“ tipo filmų specialistas A. Junebelis pamėgino paversti baisųjį personažą komedijos herojumi ir neapsiriko.

Šios versijos autoriai leido sau pasišaipyti ne tiek iš paties Fantomaso (mėlyną kaukę dėvintį monstrą ir jį niekaip nepagaunantį žurnalistą Fandorą suvaidino aktorius Žanas Marė), kiek iš nevykėlio inspektoriaus Žiuvo, kurį tik su jam būdinga ekspresija ir nepakartojamu juokingų grimasų keitimo tempu suvaidino L. de Fiunesas.

Pamatę, kokį stulbinamą poveikį anuometiniams žiūrovams padarė ši kriminalinė nuotykių komedija, sovietų cenzoriai į rusišką „Aną Kareniną“ iškeitė dar du filmus „Fantomasas įsisiautėjo (Fantômas se déchaîne, 1965) ir „Fantomasas prieš Skotland Jardą“ (Fantômas contre Scotland Yard, 1967), kurie ženkliai papildė Sovietų sąjungos iždą.

Didžiulį pasisekimą turėjo dvi režisieriaus Žeraro Uri (Gérard Oury) komedijos, kuriose vaidino nepamirštama prancūzų komikų pora – Burvilis ir Luji de Fiunesas: „Vėpla“ (Le corniaud, 1965) ir „Didysis pasivaikščiojimas“ (La grande vadrouille, 1966). Burvilis abejuose komedijose vaidino geraširdį vyrą, o Louis de Funesas – bjauraus charakterio žiežulą („Vėploje“ kontrabandos organizatorių, „Didžiajame pasivaikščiojime“ – orkestro dirigentą).

Dar viena aktoriaus aukso gysla tapo nuo 1964 m. ilgai vystytas komiškas ciklas filmų apie žandarą Liudviką Kriušo. Pirmą kartą šis personažas pasirodė režisieriaus Žanas Žiro (Jeanas Girault) filme „Žandaras iš Sen Tropezo“ (Le gendarme de St. Tropez, 1964 m.).

Policijos seržantas Liudvikas Kriušo paaukštinamas pareigose ir perkeliamas į nuostabų kurortinį miestelį Sen Tropezą. Palaikyti tvarką pavyzdiniame kurorte tikrai nelengva: žandarai amžinai pakliūva į kvailiausias situacijas – vaiko jokios gėdos nepažįstančius nudistus, ieško iš muziejaus pavogto paveikslo ir pan. Bet kur kas daugiau problemų tėtušiui Kriušo kelia jo dukros Nikolės lengvabūdiškumas.

Žiūrovų pamėgtą personažą Luji de Fiunesas vaidino dar penkis kartus filmuose: „Žandaras Niujorke“ (1965 m.), „Žandaras veda“ (1968 m.), „Žandaras atostogauja“ (1970 m.), „Žandaras ir ateiviai“ (1979 m.), „Žandaras ir žandariukės“ (1982 m.).

Vyresnės kartos mūsų žiūrovai matė dar kelias komedijas su Luji de Fiunesu: „Pono Septimo restoranas“ (1966 m.), „Oskaras“ (1967 m.), „Didysis plaukimas“ (1968 m.), „Užšaldytas“ (1969 m.); Žmogus orkestras“ (1970 m.), „Sparnelis ar šlaunelė?“ (1976 m.).
Labai juokingą sceną iš pastarosios komedijos dabar galima naudoti kaip smagų klipą, skirtą tiems, kas dabar bijo vakcinuotis:

1973 m. kovo penkioliktąją Luji de Fiunesas buvo apdovanotas aukščiausiu Prancūzijos nacionaliniu apdovanojimu – Garbės Legiono ordinu.

Tačiau labiau už bet kokius valstybinius apdovanojimus aktorius yra nusipelnęs milijonų žmonių visame pasaulyje pagarbą ir meilę. Nes praėjus 38-eriems metams po mirties (1983 m. sausio 27 d.) Luji de Fiuneso dėkingi žiūrovai nepamiršta.

2002—ųjų sausį Paryžiaus Sinemateka surengė aktoriui skirtą parodą: per kelias savaites joje ir per TV parodytus filmus pažiūrėjo per 60 milijonų Prancūzijos gyventojų.

Luji de Fiuneso geriausių vaidmenų rinkinys:

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Taip pat skaitykite: