Wikimedia Commons. nuotr.

Pasibaigus vasarai, populiariausiam metų laikui tuoktuvėms, puikus metas atidžiau pažvelgti į vieną garsiausių pasaulyje vestuvių paveikslų, net jei meno istorikai privers susimąstyti, ar čia iš tiesų yra tai, ką matome. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog tai tik paprastas turtingo pirklio ir jo žmonos atvaizdas, tačiau įsižiūrėjus galima atrasti vis daugiau intriguojančių detalių. Dailininkas Jan Van Eyck geriausiai žinomas dėl savo mįslingo Giovanni Arnolfini ir jo žmonos portreto, sukurto 1434 m. Dažniausiai paveikslas vadinamas tiesiog „Arnolfini portretu“ ir per beveik šešis šimtmečius nuo jo sukūrimo jis sukėlė daugiau klausimu nei atsakymų.

Paveiksle kailiais pasipuošusi pora stovi prabanga alsuojančiame kambaryje, moters dešinė ranka remiasi į vyriškio kairiąją, o kiekvienam paveikslo centimetrui dailininkas parūpino kokį nors kruopščiai įterptą simbolį. Apie tai, kad žvelgiame į turčius, byloja sietynas, vitražai, įmantriai austas kilimėlis, sandalai ir apelsinai – visa tai yra gryniausios prabangos 15 a. Belgijoje simboliai. Paveiksle gausu ir aliuzijų į religinius bei vaisingumo motyvus – viena deganti žvakė tai visa reginti Dievo akis, veidrodį puošia Kristaus kančios scenos, prie jo kabo rožinio karoliukai. Apelsinai ir raudona lova vaizduoja vaisingumą, o už lango esanti vyšnia – meilės simbolis.

Yra meno istorikų, paskyrusių visą savo karjerą paslaptingo portreto simbolių, žmonių ir visos scenos iššifravimui. 1842 m. paveikslui atsidūrus Nacionalinėje Londono galerijoje, klaidingų interpretacijų ir spėlionių vis daugėjo, tačiau bent keletą jų meno bendruomenė sugebėjo paneigti ir taip privesti portreto gerbėjus šiek tiek arčiau tiesos.

Arnolfini portretas“ iš tiesų nevaizduoja vestuvių

Meno istoriko Erwin Panofsky vestuvių teorija, mėginanti išnarplioti portreto paslaptį, tapo neatsiejama paveikslo dalimi. 1934 m. E. Panofsky parašė įtaigų pasakojimą, kuriame buvo atsižvelgta į kiekvieną paveikslo smulkmeną. Pasak jo, paveiksle vaizduojama vestuvių ceremonija. Nors aplinkybės atrodo kiek keistos ir net atvaizde nematoma liudininkų, iki 1593 m. du žmonės galėjo sudaryti galiojančią katalikišką santuoką be jokių liudininkų ir bet kokioje vietoje, kadangi pakako tik „žodžiais ir veiksmais išreikšto apibusio sutikimo.“

Wikimedia Commons. nuotr.

Meno istorikas turėjo paaiškinimą ir vienai šviestuve uždegtai žvakei. „Deganti žvakė – visa matančios Dievo išminties simbolis, kuris reikalingas ne tik įprastai ceremonijai, bet gali būti ir užuomina vestuvėms.“

Erwin Panofsky sužavėjo meno bendruomenę nepaprastai įtikinamai aprašydamas kiekvieną paveikslo detalę, tačiau 1990 m. pasirodė dokumentas, saugojęs detalią informaciją apie Giovanni Arnolfini ir Constanzos Trenta santuoką. Pasirodo, kad pora susituokė 1447 metais, tai šešeri metai po J. Van Eyck mirties ir 13 metų po paveikslo nutapymo. Tokios informacijos atradimas iškėlė dar daugiau klausimų ir naujų interpretacijų – spėliojama, jog paveiksle pora tiesiog demonstruoja turtus ir aukštą statusą visuomenėje.

Jan Van Eyck nėra perspektyvos perteikimo genijus

E. Panofsky citavo meno istoriką Max J. Friedländer, kuris jau buvo aptaręs portreto kompoziciją: „Portrete išsprendžiama problema, kurios nepavyko išspręsti nė vienam 15 a. dailininkui: čia du žmonės stovi vienas šalia kito ir yra vaizduojami pilnu ūgiu prabangiai įrengtame kambaryje.“

Daugeliui meno istorikų „Arnolfini portretas“ atrodė kaip didelis pasiekimas meno srityje ne tik dėl neįtikėtino detalumo, bet ir dėl tikslaus erdvės atvaizdavimo.

2000 m. anglų dailininkas David Hockney pristatė teoriją apie kai kuriuos įspūdingiausius meno istorijos pradininkus. Jo spėjimu, menininkai naudojo tokius optinius prietaisus kaip įgaubti veidrodžiai, camera obscura ir kitokius objektyvus, padėsiančius sukurti realistišką erdvės atvaizdavimą, nuo maždaug 1430 m., gerokai anksčiau nei buvo manyta prieš tai.

D. Hockney teorijos pavyzdžiais tapo tokie menininkai kaip Caravaggio, Vermeer, Ingres ir Van Eyck. „Arnolfini portreto“ fone matomas išgaubtas veidrodis ir tikėtina, kad būtent jo pagalba dailininkas nutapė portreto erdvę.

Tačiau su D. Hockney sutiko toli gražu ne visi. Kalbama, kad D. Hockney poreikis sumenkinti nepaprastus J. Van Eyck įgūdžius tik patvirtina, jog menininko talentas išties nežemiškas.

Wikimedia Commons. nuotr.

Bet nepaisant visų teorijų, netikslumai J. Van Eyck perspektyvoje atsiskleidžia per nedidelius trūkumus. Nacionalinėje galerijoje buvo atkreiptas į dėmesys į tai, kad nors paveiksle ir nėra ketvirtosios sienos, kurios nebuvimas įleidžia žiūrovą paveikslo vidun, tai negali būti tikroviška, kadangi šviestuvas iš tiesų netilptų pavaizduotoje erdvėje. James Elkins, žurnalo straipnio „Apie „Arnolfini portretą“ ir „Lucca Madonna“: ar Jan Van Eyck turėjo perspektyvinę sistemą?“ (On the Arnolfini Portrait and the Lucca Madonna: Did Jan van Eyck Have a Perspectival System?, 1991) autorius prabrėžė, kad grindų lentų linijos veda į skirtingus išnykimo taškus.

Nors detalėmis apsėsti Šiaurės renesanso menininkai kūrė tokius tikroviškus paveikslus, kad šie galėdavo konkuruoti su fotografijomis, J. Van Eyck perpektyvos supratimas nėra tikslus.

Knygų autorius James M. Collier teigia, kad „Jan Van Eyck parodo tik savo vidinį erdvės jausmą. Iš esmės, jo atvaizduotos erdvės yra netikslios.“

Arnolfini žmona nesilaukė kūdikio

Panašu, kad portrete atvaizduotos moters ranka yra padėta ant vėlyvosios nėštumo stadijos pilvo, tad nelieka nieko kito, kaip galvoti, jog šioji laukiasi.

E. Panofsky įrodinėjo, kad pora stovi ne svetainėje ar kitame bendro naudojimo kambaryje, o „vedybų salėje“ ir būtinai atkreipia dėmesį į iš medžio išdrožtą Šv. Margaritos, nėštumo ir gimdymo globėjos, skulptūrėlę, stovinčią ant fone esančios lovos rėmo. „Į šią šventąją kreipdavosi moterys, besilaukiančios kūdikio,“- savo darbe rašė meno istorikas.

Wikimedia Commons. nuotr.

Tačiau atidžiau pažvelgus galima pamatyti, kad Constanza yra tarp pirštų sugriebusi žalią suknelės audinį tarsi mėgindama dar labiau pabrėžti prabangą ir turtus. Drabužiai yra vizualinės komunikacijos forma ir ši suknelė perteikia daugybę užuominų apie tai, kas buvo šie žmonės ir kokioje visuomenėje gyveno. Jei Constanza paleistų iš rankų sunkų audinį, šis iš karto apglėbtų jos kūną taip, jog ji beveik negalėtų pajudėti.

Daugybės detalių reikšmės vis dar paslaptyje

Kuo ilgiau žiūrima į paveikslą, tuo daugiau detalių jis atskleidžia, o kartu su jomis kyla vis daugiau klausimų. Kodėl virš veidrodžio išraitytas Jan Van Eyck parašas? Kas tos figūros, atsispindinčios veidrodyje ir ar menininkas galėjo būti viena iš jų? Ar jis yra Arnolfini santuokos liudininkas? Geriau įsižiūrėjus, pora laikosi už rankų taip tarsi sakytų vienas kitam santuokos įžadus. Galima spėlioti, kad keistoje vietoje atsidūręs paveikslo autoriaus parašas atstoja santuokos liudininko parašą, tačiau paveikslo nutapymo data ir poros vestuvės apsilenkė trylikos metų skirtumu. Meno istorikai stokoja paaiškinimų.

Arnolfini buvo turtinga italų šeima, prekiaujanti prabangos prekėmės, o ypač audiniais, Briugės mieste, Belgijoje. Jų gyvenimo laikmetyje atsiranda prekybinis kapitalizmas, suklestėjęs visuose Europos uostamiesčiuose. Constanzos žalia suknelė pagaminta iš tankaus, plačiai austo vilnos audeklo, kuris tuo metu buvo vienas prabangiausių Anglijos eksportų. Kailis, kuriuo apsiūtos rankovės, manoma, yra arktinės lapės kailis ir spėjama, kad jis galėjo atvykti kartu su Baltijos šalių eksportu.

Didėjant prekybai, socialinis statusas tapo gerokai lankstenis, o turtai ir prabangus gyvenimas nebebuvo skirtas tik tiems, kurie gimė įtakingose šeimose. „Arnolfini portretą“ vis dar supa daugiau klausimų nei atsakymų, tačiau viena tikrai aišku – jie buo viena turtingiausių ir geriausiai atrodžiusių porų Briugės mieste.

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Taip pat skaitykite: