Garsusis „Mulen Ružas“ Paryžiuje vėl laukia lankytojų. EPA-ELTA nuotr.

 

Įsisiautėjusi Covid-19 pandemija daug kam sumaišė kortas, daugeliui verslų teko pristabdyti veiklą, o gal net nutraukti ją visiškai. Teatrai, tiek kino, tiek gyvi, buvo priversti užsidaryti. Prancūzija tikrai ne išimtis. Ir dabar, kai atrodo, kad pandemijos blogiausia jau praeityje, duris pasauliui vėl atvėrė „Mulen Ružas“. Ką žinote apie šią legendinę įstaigą?

Originaliai, prancūzų kalba, ši vieta skamba „Moulin Rouge“. Prancūzams tai yra ypatinga vieta, mat ten galima išvysti kai ką užburiančio ir be galo linksmo – kabaretą. Nepaprastas teatras džiugina piliečius nuo pat 1889 metų, jo įkūrėjai buvo Čarlas Zidleris ir Džosefas Oleris. Vyrų idėja įkurti tokio tipo pasilinksminimo vietą pačioje Prancūzijos širdyje, Paryžiuje, aiškiai pasiteisino.

 

View this post on Instagram

 

A post shared by Le Moulin Rouge – Officiel (@moulinrougeofficiel)


Būtent čia buvo sukurtas visiems puikiai žinomas „kan-kan’o“ šokis. Jį iš pradžių naudodavo kurtizanės, siekdamos privilioti klientus. Kurtizanės tai buvo palydovės už pinigus, itin aukštos klasės laisvo elgesio moterys, meilužės. Artimiausia tai, ką turime iš šių dienų tikriausiai būtų „Sugar girl“ (liet. „cukraus mergaitė“), merginos, siekiančios privilioti turtuolius savo nepraprastu grožiu. Analogiškai, tokio tipo merginų rėmėjai vadinami „Sugar daddy“ (liet. „cukraus tėvelis“).


Grįžtant prie Mulen Ružo, šis tapo tikra sensacija ir paskatino kabareto teatro statybas visoje Europoje. Šiandien aptariama kan-kan šokio gimtinė yra tikras turizmo deimantas, traukiantis turistus iš viso pasaulio, siūlantis savo svečiams muzikines šokio pramogas. Žinoma, stengiamasi jį išlaikyti kiek galima labiau atsparų laikui, tad teatro vidaus papuošimai ir interjeras smarkiai primena kiek senesnį, tačiau tikrai įspūdingą prancūziškai romantišką stilių.

Tačiau kodėl ši vieta kadaise pritraukė tiek žiūrovų, kokia yra jos sėkmės paslaptis? Daugelis kritikų sutinka, kad tam pasitarnavo šie kriterijai:

1. Revoliucinga žiūrovų salės architektūra, suteikusi galimybę greitai keisti dekorą, tad piliečiai iš skirtingų socialinių sluoksnių jausdavosi it namie.

2. Vykdavo šventiniai „Šampano vakarai“, kuriuose žmonės šokdavo ir linksmindavosi, mat tuo metu būdavo rodomos ypatingos programos, pavyzdžiui „Petomane“.

3. Buvo sukurtas naujas šokis kan-kan’as, jį įkvėpė kadrilis. Jį šokdavo ypač puošniai apsirengusios merginos beprotišku muzikiniu ritmu.

4. Būtent čia iškilo itin garsios šokėjos, minimos iki šių dienų.

5. Šią vietą labai mėgo menininkai, įskaitant ir Tulūzą-Lotreką, kurio paveikslai, puošę teatro sienas, garantavo tarptautinį žinomumą.

Kyla klausimas, kaip ši nepaprasta vieta išgyveno Antrą pasaulinį karą, kuris pasižymėjo tuo, kad vietos, kurios buvo jo paliestos, likdavo sugriautos. O juk Prancūziją buvo okupavę ne bet kas, o gniuždanti tuometinė jėga – naciai.


Okupacija, trukusi nuo 1939 iki 1944 metų, kaip bebūtų keista, mažai paveikė teatro sėkmę. Vokiečių okupacinis leidinys „Guide aryien“ (liet. „Arijų gidas“) Mulen Ružą pabrėžė kaip privalomą vietą, kurią reikia aplankyti Paryžiuje. Žymiausi teatro pasirodymai buvo tęsiami, tik pagrindiniai lankytojai buvo vokiečių kareiviai. Jų spektras buvo tikrai platus, mat kai kurie karininkai šią vietą minėdavo savo dienoraščiuose ar autobiografijose, pavyzdžiui Ernstas Jungeris ar Gerhardas Heleris. Teatrą vokiečiai apibūdindavo taip:

Karts nuo karto Paryžiuje“, tai reiškė, kad kariai būtinai apsilankydavo būtent čia, siekdami „rekreacinių priežasčių“.


Žinoma, prie filmo garsinimo prisidėjo ir šiai vietai sukurtas filmas „Mulen Ružas!”. Tai 2001 metų muzikinis romantinės dramos filmas, kurį režisavo bei prodiusavo Bazas Lurmanas. Istorija pasakoja apie jauną anglų poetą Kristianą, įsimylėjusi Mulen Ružo žvaigždę, kabareto aktorę ir kurtizanę Satine.

Tai Australijos ir Jungtinių Valstijų bendras kūrinys, kuriame vaidina Nikole Kidman, Evanas MakGregoras, Džonas Leguizamas, Džimas Broadbenast ir Ričardas Roxburgas.

Moulin Rouge!“ premjera įvyko 2001 m. Kanų kino festivalyje. Filmas buvo giriamas už Lurmano režisūrą, pasirodymus (ypač Kidman), garso takelį, kostiumų dizainą ir kitas kino vertybes. Tai buvo tikra komercinė sėkmė, uždirbusi 179,2 milijono dolerių iš 50 milijonų dolerių biudžeto.

74 -ajame „Oskarų“ apdovanojime filmas gavo aštuonias nominacijas, tarp jų – už geriausią filmą, ir laimėjo dvi (geriausias produkcijos dizainas ir geriausias kostiumų dizainas). 2016 m. BBC apklausoje, kurioje dalyvavo 100 geriausių XXI amžiaus filmų, „Moulin Rouge!“ užėmė 53 vietą.

Marša Kinder apibūdino „Moulin Rouge!“ kaip „puikų, šventinį ir juokingą“ muzikinį ir fonetinį kūrinį, nes jame buvo naudojamos įvairios dainos. Filmas perima gerai žinomą populiariąją muziką, daugiausia iš MTV kartos, ir sukurpia iš jos pasaką, kuri vyksta šimtmečio pradžios Paryžiuje. Kinder mano, kad nesugadinus pasiskolintų tekstų ir melodijų „žiūrovams beveik neįmanoma pajausti dainų brakonieriavimo“.

Filme naudojama tiek daug populiarios muzikos, kad prireikė Lurmano rimto darbo, net dviejų su puse metų, kad užtikrintų teises į visas dainas. Kai kurios atrinktos dainos yra „Chamma Chamma“ iš indiško filmo „China Gate“ (liet. „Kinijos Vartai“), „The Show Must Go On“ (liet. „Šou privalo tęstis“), Davido Bovie atlikta Nat King Kole „Gamtos berniukas“, „Lady Marmalade“ pagal Labele.

 

View this post on Instagram

 

A post shared by Le Moulin Rouge – Officiel (@moulinrougeofficiel)

Keletas kritikų aiškino, kad „Moulin Rouge!“ yra tarsi pavyzdinis postmodernus filmas. Katrina Koner Benet mano, o Mina Yang pritaria, kad filmas estetine išraiška atitinka Džim Kolins aprašytą postmodernistinę paradigmą.

Koner Benet teigia, kad „Moulin Rouge!“ naudoja Kolinso „masyvo“ koncepciją, kurioje ženklai ir simboliai perdirbami, kad būtų sukurtas „postmodernus kultūrinis gyvenimas“. Ji teigia, kad Lurmanas filme naudoja pažįstamus pasakojimo elementus (pvz.: populiarias dainas). Panaudojamas „hipertekstualumas“, kad būtų tinkamai suprastas ir interpretuotas kūrinys. Taip visos auditorijos gali suvokti ir padaryti „pažintinį šuolį“, reikalingą pasakojimo prasmei sukurti. Pasak Yang, filmas „tarnauja kritikams“ ir „avangardiniam elitui, tvankiam tradicionalizmui“ . Visai tai dėl to, kad yra derinamos bei pateikiamos įvairios nuorodos į įvairias „elito“ ir „pop“ meno formas.

 

View this post on Instagram

 

A post shared by Le Moulin Rouge – Officiel (@moulinrougeofficiel)


Galima tik įsivaizduoti, kaip tokios sėkmės ir kritikų teigiamai vertinamas filmas prisidėjo prie Mulen Ružo populiarumo, jau nekalbant apie tai, kad filmas, šiaip palankiai sutiktas viso pasaulio auditorijos, turi sutampantį su tikra vieta pavadinimą.

Padarykime laiko šuolį ir pažvelkime, kaip kabareto gimtinė ištvėrė dar vieną iššūkį savo gyvavimo laikotarpyje – sudėtingą pandemiją.

Kai pasaulis buvo įkalintas karantine, Mulen Ružas taip pat užvėrė savo duris. Kadangi Prancūzijoje karantinas buvo visuotinis, apėmęs visas industrijas, teatro savininkai neturėjo kitos išeities.

Po aštuoniolikos mėnesių tylos, nuo pat 2020 metų kovo 12 dienos, „Moulin Rouge“ vėl rodo kabaretus nuo šių metų rugsėjo 10 dienos.

Siekiant parodyti savo džiaugsmą, kad vėl galima linksminti žmones spalvingais šou, buvo paruoštas nepaprastas reviu, kurio metu figūravo mėlynos, baltos ir raudonos spalvos. Socialiniuose tinkluose Paryžiaus institucija neslepia savo entuziazmo. Prieš pasirodymą į Twitter paskyrą buvo keliami kadrai iš repeticijų, kabareto salės, kuri kaip ir tikėtasi buvo vėl užpildyta žiūrovais.

Mulen Ružo administracija tikisi, kad greitu metu galės džiuginti ne tik prancūzus, tačiau ir užsienio svečius. Įprastai kabaretas labiau pritraukia tarptautinius žiūrovus, turistus. Žinoma, dėl vis dar neaiškios padėties turizmo sektorius dar pilnai neatsigavo ir negali lygintis su srautu, kuris vyravo prieš karantiną. Prie to prisideda ir kai kurių valstybių ribojimai dėl keliavimo į svetimas šalis. Teatras išreiškė viltį, kad kol kas jų sales užpildys patys prancūzai ir padės teatrui pamažu grįžti į ritmą.

 

Taip pat skaitykite: