ĮSPĖJIMAS!: Šiame tekste atskleidžiamos serialo „Sostų karai“ siužeto detalės, jei kartais nematėte finalinės serijos skaitykite tekstą tik pasižiūrėję ją.
Slavojus Žižekas – daugelio Europos ir JAV universitetų vizituojantis profesorius, Hegelio ir Lakano psichoanalizės tradicijos tęsėjas, radikalus šiuolaikinio postmodernaus kapitalizmo kritikas. Savo tekstuose drąsiai ir kontroversiškai interpretuoja ne tik ideologiją ir politiką, bet ir populiariosios, vizualinės kultūros fenomenus. Pasižymėjęs kaip dokumentinių filmų „Perversiškas kino gidas“ (2006m.) ir „Perversiškas ideologijos gidas“ (2012m.), autorius nukreipė savo skvarbų žingsnį ir į populiariausią šiuo metu visame pasaulyje serialą „Sostų karai“. Kviečiame susipažinti su jo įžvalgomis:
Paskutinis „Sostų karų“ sezonas susilaukė tikro ažiotažo – beveik milijonas žiūrovų pasirašė peticiją už tai, kad visos aštuntojo sezono serijos būtų perfilmuotos. Šis sujudimas tik įrodo, kad kūrybiniai sprendimai nepatenkino ideologinių žiūrovo lūkesčių.
Neapykanta išreikšta dėl dviejų dalykų: prasto scenarijaus (laiko stoka privertė kūrėjus supaprastinti serialo naratyvą) ir veikėjų psichologijos (Dainerės transformacija į „Pamišusią karalienę“ neatitiko veikėjos kuriamo charakterio).
Užvirus diskusijoms dėl paskutinio sezono, savo mintimis pasidalino ir rašytojas Styvenas Kingas, racionaliai apibūdinęs susiklosčiusią situaciją: „Neapykanta kilo ne dėl to, kaip serialas pasibaigė, o dėl to, kad jis pasiekė finišo tiesiąją. Mūsų eroje serialai gali gyvuoti metų metus, tačiau mintis, kad kažkas gali pasibaigti, mums tampa nebepakeliama.“
„Sostų karų“ kulminacinės scenos privertė susimąstyti ne apie tai, kokie sprendimai turi būti priimti formuojant siužetą, bet apie tai, kokia yra išankstinė žiūrovų nuomonė apie siužeto vientisumą. Paskutiniame sezone žiūrovai išvydo pasiruošimą mūšiams, gedulą, skausmą bei veikėjų emocinį bejėgiškumą po mūšių – šios scenos atrodė kur kas realistiškesnės, negu daugumoje kitų viduramžius vaizduojančių serialų ar filmų.
Aštuntajame sezone vaizduojami trys, vienas po kito sekantys karai. Pirmasis – tarp gyvųjų ir mirusiųjų (mūšis su Nakties karaliaus armija); antrasis – karas tarp dviejų pagrindinių tautų (Lanisterių ir jungtinės Dainerės kariuomenės); trečiasis – vidinis konfliktas tarp Dainerės ir Starkų.
Visi šie karai atsipindi loginę siužeto seką – nuo išorinio pavojaus iki susiskaldymo karalystės viduje: nugalima Nakties karaliaus armija, iš Lanisterių susigrąžinamas sostas, sugriaunamas King’s Landing’as, o vėliau užsimezga konfliktas tarp Dainerės ir Starkų šeimos. Išryškėja priešprieša tarp tarp lojalios, savo pavaldinius nuo tironų saugančios šeimos, ir Dainerės – stiprios ir progresyvios lyderės, kovojančios už neprivilegijuotosius. Šio susirėmimo metu iškyla klausimas: ar sukilimas prieš tironiją nulems hierarchijos grąžinimą, ar visa tai virs naujos valdymo tvarkos paieškomis?
Serialo pabaigoje režisierius atmeta radikalių permainų motyvą, todėl atomazgoje matome patriarchalinio valdymo įsigalėjimą. Anot režisieriaus, nėra nieko šlykščiau už moterį, kuri kišasi į politinį gyvenimą, vedama asmeninių ambicijų. Moteris siekia galios, norėdama apsaugoti savo artimųjų interesus arba norėdama patenkinti asmeninius kaprizus, neatsižvelgdama į politinę valstybės padėtį.
Moteriškas rūpestis ir meilė savo artimiesiems vėliau tampa beprotišku galios disponavimu valstybės valdymo kontekste. Tą puikiai atspindi dialogas tarp Dainerės ir Džono, kai Dainerė pareiškia Džonui: „Jei nemylėsi manęs, kai tapsiu karaliene – karalystė gyvens baimėje.“ Tai frazė, kuri puikiai perteikia vulgarios, seksualiai nepatenkintos moters žodžius, kurios įtūžis virto visa griaunančia jėga.
Bet galbūt Dainerės išpuolis (ir masiškas nekaltų žmonių genocidas) yra vienintelė išeitis, siekiant laisvės ir taikos? Reikėtų nepamiršti, jog scenarijų rašė du vyrai. Dainerės protrūkis tikrai primena vyro kurtą scenarijų – patriarchalinės valdžios poreikį nustelbia stiprios lyderės sumišimas, atsispindintis drakono liepsnomis palaidotų žmonių masėse. Kritikai buvo teisūs, pastebėję, kad Dainerės išprotėjimas nebuvo paremtas adekvačiu veikėjos elgesiu.
Net jei ir Dainerė būtų laimėjusi kovą prieš Sersėją švelnesnėmis priemonėmis, tai nekeistų fakto, kad Drakonų motiną užvaldė karštligiškas galios troškimas. Paskutinė serija puikiai perteikia lyderiaujančių moterų likimą „Sostų karuose“. Arija (išgelbėjusi visus nuo Nakties karaliaus) taip pat pasišalina ir išplaukia į vakarus.
Vienintelę Sansą (autonominės Šiaurės karalystės valdovę) galima laikyti idealia, šiuolaikinio kapitalizmo moterimi – jos moteriškas rūpestis apjungiamas su nuovoka ir trupučiu intrigos, todėl Sansa puikiai atspindi naują galios pasiskirstymą. Marginalus moters vaizdavimas pasitarnauja liberal-konservatyviai sezono pabaigai – revoliucijos veda prie naujos tironijos, arba, kaip Dainerei sakė Džonas: „Žmonės, kurie tave seka, žino, kad tu įgyvendinai neįmanomus dalykus. Gal dėl to jie tiki, kad tau pavyks įgyvendinti ir kitus kilnius žygdarbius, kad tu sukursi pasaulį, kuris bus daug geresnis, nei buvo iki šiol. Bet jeigu tu su savo drakonais degini viską aplinkui, tai tu niekuo nesiskiri nuo kitų tironų.“ Džonas nužudė Dainerę iš meilės (išgelbėdamas prakeiktą moterį nuo savęs pačios), taip tapdamas vieninteliu veikėju, kovojančiu už naują pasaulį, kuriame nebevyrautų neteisybė.
Nauja tvarka galų gale įsigaliojo, bet kaip ją būtų galima pavadinti? Naujuoju karaliumi tapo Branas – suluošintas išminčius, kuriam nieko nereikia. Senovėje buvo sakoma, kad geriausi valdovai yra tie, kurie nesiekia galios, todėl sulaukus pasiūlymo demokratiškesniems karaliaus rinkimams, nei vienas iš valdovų nedrįso prieštaurauti.
Taip pat negalima nepastebėti, kad Dainerės komanda yra kur kas margesnė – jos karinių pajėgų vadas yra juodaodis, o naująją valdovų komisiją sudaro vien baltaodžiai. Radikalioji karalienė, norėjusi suteikti laisvę visiems, nepaisant jų socialinio statuso ar rasės, nužudoma ir viskas vėl grįžta į savo vėžes.
