Charlize Theron yra viena įdomiausių šiuolaikinio kino aktorių, mokanti stebinti žiūrovus ne tik plačia savo talento palete, bet ir fantastiškais persikūnijimais, kai neretai jos net atpažinti neįmanoma. Ji nebijo rizikuoti, nesibaimina atrodyti negraži ar nepatraukli, jei to reikalauja vaidmens logika arba vaizduojama gyvenimo realybė.
Charlize Theron gimė Pietų Afrikoje Johanesburgo priemiestyje 1975 m. rugpjūčio septintąją, o jos gyslomis teka olandų, vokiečių bei iš hugenotų kildinamų prancūzų kraujas. Baigė baleto studijas ir sėkmingai šoko partijas „Gulbių ežere“ bei „Spragtuke“, vėliau šoko Niujorke trupėje „Joffrey Ballet“. Kai kelio trauma perbraukė baleto šokėjos karjerą, Charlize dirbo modeliu, o nuo 1995 m. prasidėjo jos flirtas su kinu. Pradžioje tai buvo trumpi epizodiniai pasirodymai, vėliau vaidmenys ėmė ilgėti ir rimtėti.
Pirmu žingsniu į šlove tapo filmas „Velnio advokatas“ (1997), kuriame vos dvidešimties metų slenkstį peržengusi jauna aktorė jau filmavosi greta Al Pacino ir Keanu Reeveso. Sekėsi su garsiais partneriais jai ir vėliau: Woody Alleno „Įžymybėse“ (1998) jų buvo ištisas pulkas, „Astronauto žmonoje“ (1999) – Johnny Deppas, „Azartiniuose žaidimuose“ (2000) – Benas Affleckas, „Bagerio Vanso legendoje“ (2000) – Willas Smithas ir Mattas Damonas, „Saldžiajame lapkrityje“ (2001) – vėl Keanu Reevesas. O pagrindinio vaidmens atlikėjos Oskaras už vaidmenį filme „Monstras“ (2004) iškėlė Charlize Theron į pirmojo ryškumo žvaigždžių padangę.
Primename Charlize‘s Theron ryškių filmų dešimtuką.
10. „SNIEGUOLĖ IR MEDŽIOTOJAS“ (Snow White and the Huntsman)
Baisias pasakas mėgsta ir vaikai, ir suaugusieji. Šią žmogiškosios būties paslaptį žinantys filmų kūrėjai kartais labai pasistengia, kad pasaką galėtų žiūrėti žmonės nuo 13 iki 90 metų. Būtent taip „Snieguolę ir Medžiotoją“ pristato jos autoriai.
Pasakų pastaruoju metu tarp naujausių filmų pasitaiko vis dažniau. Smagu, kad jų dėka jaunoji karta gali atrasti klasikinių literatūros lobynų perliukus („Alisa stebuklų šalyje“) ir pamatyti jas patrauklaus bei spalvingo reginio pavidalu. Aišku, kad dabar niekas pasakų neekranizuoja kaip senais gerais laikais, kai svarbiausia būdavo gražiai papasakoti pačią istoriją ir išryškinti finalinį moralą. Pasakos filmų kūrėjams dabar yra dėkinga medžiaga (post)modernistiniams žaidimams, kai net iš „Spragtuko“ kaladėlių galima lengvai sudėlioti fašistinio pasaulio metaforą. Taip prieš keletą metų pasielgė rusų režisierius Andrejus Končalovskis, Holivude sukūręs nei amerikiečius, nei mūsų žiūrovus nesudominusį miuziklą. O štai amerikietiška „Raudonkepuraitė“ (2011 m., rež. Catherine Hardwicke) jaunimui tikrai patiko, nes joje klasikinė Ch. Perrault pasaka buvo „sukryžminta“ su jaunimėliui vis dar mielais filmais apie vampyrus. Ne tokia radikali, bet savaip stilinga ir išradinga buvo pasaka „Veidrodėli, veidrodėli… Snieguolės istorija“ (2012 m., rež. Tarsemas Singhas).
Dar nepamiršome, kaip Karalienę „Veidrodėlyje“ suvaidino Julia Roberts. O filme „Snieguolė ir medžiotojas“ (2012 m., rež. Rupertas Sandersas) į šį personažą persikūnijo Charlize Theron, kurios vaidinama pasakiškos šalies valdovė Ravena yra ne mažiau charizmatiška ir valdinga asmenybė. Jos karalystę apraizgė Tamsos jėgos, nors Karalienę nuo išorinių pavojų patikimai saugo galinga armija, o ji pati gyvena neįveikiamoje pilyje. Didžiausią pavojų sau Ravena mato ten, kur jos galia yra bejėgė. Kai grožio kulto ir amžinos jaunystės troškimo užvaldyta valdovė sužino apie jos kerams nepavaldžią Snieguolę, ji ima elgtis kaip įsiutusi pavyduolė. Karalienė liepia Medžiotojui (Chrisas Hemsworthas) parnešti jai Snieguolės širdį.
Tolimesnių filmo įvykių pasakoti nevalia, kad negadintume žiūrovams žiūrėjimo malonumo. Pasitenkinsime tik priminimu apie tai, kad Snieguolę vaidina aktorė Kristen Stewart, kuri dabartinėms panelėms visų pirma yra romantiško vampyro mylimoji Bela, o Medžiotoją vaidinantis Chrisas Hemsworthas rizikuoja ilgam įstrigti skandinavų mitologijos superherojaus Toro kailyje.
9. „ŠIMTAS KELIŲ IKI GRABO LENTOS“ (A Million Ways to Die in the West)
Amerikietiškas vesternas visada buvo rimtas žanras. Bet kartais atsiranda norinčių iš jo pasišaipyti. Pirmieji tai padarė italai, išradę vadinamuosius „spagečių vesternus“ (taip kritikai pavadino nuo 1964-ųjų Italijoje masiškai kurtus filmus, kuriuose tradicinės amerikietiško vesterno tradicijos buvo apverstos aukštyn kojomis.
Gera vesternų (ir amerikietiškų, ir itališkų) parodija buvo pilnametražis animacinis filmas „Rango“ (2011 m., rež. Gore’as Verbinski), kurio pagrindinis herojus chameleonas plonyčiu kaklu, amžinai iš nuostabos išsprogusiomis akimis ir kalbantis lengvai atpažįstamomis Johnny Deppo balso intonacijomis.
„Šimtas kelių iki grabo lentos“ taip pat yra komiškas vesternas, kurio pradiniuose kadruose matome XIX a. pabaigos nuotraukas iš Laukinių vakarų kolonizavimo laikų ir girdime toki komentarą: „Ne visiems likimas lėmė tinkamu laiku atsidurti reikiamoje vietoje. Kai kam atiteko Amerikos užkampis. Rūstus kraštas rūstiems žmonėms. Jie valgė mažai, sirgo neilgai. Tai buvo ne gyvenimas, bet kasdienė kova už išlikimą. Tvirtai stovėti ant kojų šiame negailestingame krašte galėjo tik žmonės, kurie buvo neįtikėtinai narsūs, įžūlūs ir tvirti kaip plienas. Patys ištvermingiausi net įsigudrindavo klestėti. Bet netrūko anuo metu ir niekingų bailių“.
„Šimtą kelių iki grabo lentos“ režisavęs ir pagrindinį vaidmenį atlikęs Sethas MacFarlane’as nusprendė savo filmo siužetą regzti iš vesterno, komedijos ir romantinės melodramos elementų. O visą šią „mišrainę” pagardino siurrealistiniais intarpais ir visokiais nepadoriais pokštais. Kad pastarieji yra Seth’o MacFarlane’o mylimiausia stichija, žinome iš vaidybinių „Kietašiknių“ (Movie 43) ir animacinio serialo „Šeimos bičas“ (Family Guy).
„Šimto kelių iki grabo lentos“ veiksmas prasideda 1882-aisiais Arizonos prerijose pasimetusiame miestelyje. Taikus avių augintojas Albertas Starkas atsisako kautis su patyrusiu šauliu ir už tai susilaukia aplinkinių pasmerkimo. Nuo vyruko nusisuka net jo mylimoji Luiza (Amanda Seyfried).
Albertas yra tikras nevykėlis, aplinkinius užknisantis depresyviais monologais. Bet kartą, pats to visai nesupratęs, jis išgelbėjo miestelin atvykusią Aną (Charlize Theron), kuri per savaitę padeda Albertui tapti tikru vyru. Bet gražuolė pamiršo ją įsimylėjusiam vaikinui pasakyti, kad ji turi vyrą, o jis – nuožmus žudikas Klinčas (Liamas Neesonas), kuris anksčiau ar vėliau miestelyje turi pasirodyti. Ir tada Albertui išsisukti nuo dvikovos, ko gero, nebus įmanoma.
Ypatingų atradimų filme nėra, neskoningų pokštų – aiškiai per daug. Pagirti autorius galima nebent už tai, kai jie priminė tuos Laukinių vakarų peizažus, kurių fone pats Johnas Fordas kadaise filmavo savo šedevrus.
8. „SIDRO NAMŲ TAISYKLĖS“ (The Cider House Rules)
Gerai mūsų skaitytojams žinomas JAV rašytojas Johnas Irvingas susilaukė kelių itin sėkmingų savo knygų ekranizacijų. Tikru atradimu tapo komedija „Pasaulis pagal Garpą“1982 m., rež. George’as Roy’us Hillas), kurioje pavyko supresuoti į vientisą ekstravagantiško stiliaus „žmogišką komediją“ beveik visas dabartinio pasaulio problemas. Filmas buvo kupinas paklydimų ir atradimų, lyrizmo ir filosofijos, ekscentriškų poelgių ir subtilių išgyvenimų, juoko ir ašarų – viso to, kas paprastai ir vadinama gyvenimu. Bet visą šį „džentelmenišką rinkinį“ Johnas Irvingas dar pagardino sveika ironija, nepiktai pasityčiojęs iš per didelio amerikiečių dėmesio seksualinėms problemoms, feministiniam judėjimui ir vis labiau ryškėjančiai nevisavertiškumo komplekso apsėstų žmonių manijai keisti lytį. Pagrindinį vaidmenį sukūrė iš TV komiškų šou į kiną atėjęs Robinas Williamsas, energingai įsiveržęs į kino pasaulį ir, tiesą sakant, aukščiau Garpo taip niekada ir neiššokęs.
Vėliau pagal Johno Irvingo knygas buvo sukurti filmai „Nju Hampšyro viešbutis“ (1984 m., rež. Tony Richardsonas), „Saimonas Birčas“ (1998 m., rež. Markas Stevenas Johnsonas) „Durys grindyse“ (2004 m., rež. Todas Williamsas), bet tokių filmų yra gerokai mažiau, nei lietuviškai išleistų rašytojo romanų.
O 1999 m. švedų kino režisierius Lasse Hallströmas puikiai ekranizavo „Sidro namu taisykles“. Filme atgyja penktojo dešimtmečio Amerika: pradžioje traukiniu į mažą Sen Klodo miestelį atvyksta daktaras Vilburas Larčas (Michaelas Caine’as). Našlaičių prieglaudoje jis gydys ne tik mažamečių pacientų kūnus, bet ir bandys rūpintis jų pamažu bręstančiomis sielomis. Ypač daktaras pamils našlaitį Homerą Velsą (Tobey Maguire’as), turintį ypatingą Dievo dovaną. Larčas išmoko Homerą visų savo profesijos paslapčių ir, regis, nulemia jo apsisprendimą būti mediku. Tačiau vaikinas nusprendžia pakreipti savo gyvenimą kita linkme. Sunku nepritarti nesudėtingam romano ir filmo moralui – kiekvienas privalome rasti savo vietą gyvenime ir pasikliauti savo širdies bei proto balsais.
Daktaras Larčas ne tik rūpinasi našlaičiais, bet ir užsiima nelegalia veikla – daro šalyje uždraustus abortus ir netrukus dėl to tampa tikra apylinkių įžymybe. Jo asistentui Homerui ši veikla nepatinka, tačiau būtent jam tenka, ko gero, nemaloniausia šio pogrindinės veiklos dalis – naikinti įkalčius. Vaikinas svajoja iš čia ištrūkti, ir kartą jam pasitaikė tokia galimybė. Pajutęs nenugalimą simpatiją abortą pasidaryti atvykusiai Kendei (ją ir suvaidino Charlize Theron) Homeras pasiprašo, kad mergina ir jos draugas išvykdami pasiimtų kartu ir jį. Netrukus merginos draugas išvyksta į frontą, o Homeras įsidarbina obuolių skynėjų brigadoje, kurios nariams laisvalaikiu skaito „Sidro namu taisykles“. Beraščiams darbininkams tos taisyklės kelia tik juoką, juk šie „gamtos vaikai“ įpratę gyventi, vadovaudamiesi „prigimtinėmis gyvenimo taisyklėmis“. Deja, netrukus paaiškėja, kad būtent jos išprovokuoja tragiškas pasekmes.
7. „ATOMINĖ BLONDINĖ“ (Atomic Blonde)
Pastaruoju metu kuriama daug filmų apie šaltojo karo laikais paaštrėjusią kapitalistinių Vakarų ir socialistinio bloko šalių politinę priešpriešą, ir tai suprantama. Kai kasdien aštrėja JAV ir dabartinės Rusijos tarpusavio kaltinimai, jau nebeslapstomi rafinuotos diplomatijos skraistėmis, siužetų apie šnipus paklausa gerokai padidėjo abejuose Atlanto pusėse. Neretai nuožmaus karo arena tampa Vokietijos sostinė, po II pasaulinio karo tapusi tikra tarptautinių šnipų irštva. Kartais skirtingų žvalgybų konfrontacija pasiekdavo tokį lygį, kad nuo karo (jau ne šaltojo, o gerokai karštesnio) išgelbėdavo tik radikalūs diplomatų sprendimai arba šnipų pasikeitimas (garsią tokių mainų istoriją neseniai filme „Šnipų tiltas“ (2015) papasakojo Stevenas Spielbergas.
„Atominės blondinės“ veiksmas taip pat plėtojasi dvigubais agentais knibždančiame Berlyne, tik naujesniais laikais – 1989 metais, kai ore jau sklandė greitų permainų nuotaikos, negailestingai artinusios liūdnai pagarsėjusios Berlyno sienos griūtį. Į Rytų ir Vakarų puses vis dar padalintame mieste kažkas nužudo slaptosios britų tarnybos MI6 agentą bei pasisavina itin slaptą dvigubų agentų sąrašą. Išnarplioti susidariusią situaciją ir išgelbėti slaptosios tarnybos agentų tapatybes (o tuo pačiu – ir gyvybes) į Berlyną siunčiama geriausia MI6 agentė Lorena Brouton (Charlize Theron), žinoma Atominės blondinės slapyvardžiu.
Dabar kuriamuose filmuose apie šnipus vis dažniau svarbią vietą randa anksčiau tokiam kinui nebūdinga tema. Anksčiau šnipų pasaulio veikėjai buvo griežtai padalinti į „savus“ ir „svetimus“, ir bet koks bandymas peržengti juos skiriančią ribą būdavo vertinamas kaip tėvynės išdavystė. Dabar šis tabu nėra toks jau svarbus, todėl vis dažniau matome, kaip šnipai priešininkų stovykloje lengvai susiranda sąjungininkų. Filme „Raudonasis žvirblis“ (2018) rusė šnipė įsimyli CŽV pareigūną. O brito Guy‘aus Ritchie komedijoje „Šnipas iš U.N.C.L.E.“ (2015), sukurtoje pagal populiarų septintojo dešimtmečio serialą, modeliuojamos situacijos, kai CŽV ir KGB veikia drauge, o rusas net yra už amerikietį pranašesnis.
Naujų laikų skersvėjai įsisuko ir į „Atominės blondinės“ siužetą. Vis dažniau „nematomojo fronto“ kovotojomis tampa dailiosios lyties atstovės, drąsa ir išradingumu nenusileidžiančios vyrams, o neretai juos net pranokstančios. Pradėjo tokių superšnipių galerija legendinė Mata Hari. Dabar garsioms aktorėms yra garbės reikalas bent kartą veiksmo filmuose suvaidinti šnipę arba samdomą žudikę. Šią misiją jau atliko aktorės Jennifer Lawrence („Raudonasis žvirblis“), Angelina Jolie („Druska“, 2010), Gina Carano („Prarasta kontrolė“, 2012), Salma Hayek („Everly“, 2014). O komikė Melissa McCarthy, suvaidinusi CŽV agentę („Ji – šnipė“, 2015) visiškai sujaukia anksčiau tik vyrams priklausiusį šnipų pasaulį moteriškos logikos išprovokuotais veiksmais.
„Atominės blondinės“ herojė agentė Lorena taip pat vadovaujasi moteriška logika. Būtent ji padeda už grubių ir netašytų britų žvalgybos biuro vadovo Deivido Persivalio (Jamesas McAvoy‘us) manierų įžvelgti neįkainojamą partnerį ir pagalbininką. Drauge jie išradingai kovoja su klastingais KGB-istais ir laimi jeigu ne šaltąjį karą, tai bent keletą reikšmingų mūšių.
6. „JAUNA PILNAMETĖ“ (Young Adult)
2007 metais reikšmingu kinematografinio pasaulio įvykiu tapo drama „Džuno“, kurią režisierius Jasonas Reitmanas sukūrė pagal Diablo Cody scenarijų. Jauna debiutantė netrukus buvo pavadinta tikra kino sensacija ir laimėjo Oskarą už geriausią scenarijų. Filmo herojė šešiolikmetė Džuno, neplanuotai pastojusi po smagaus pasilinksminimo, darytis aborto nenori, bet ir tapti mama dar nesiryžta. Galiausiai Džuno priima netikėtą sprendimą.
Netikėtą sprendimą priima dar viena Jasono Reitmano ir Diablo Cody drauge sukurto filmo herojė, kurią šį kartą ir suvaidino Charlize Theron. Filme „Jauna pilnametė“ (2011) ji – senokai trisdešimties metų slenkstį peržengusi rašytoja Meivisė Geri, kurios profesionali karjera sėkmingai nesusiklostė, moteris yra išsiskyrusi, piktnaudžiauja alkoholiu, pragyvenimui užsidirba rašydama paauglių auditorijai skirtus tekstus ir, tiesą sakant, visai nebrangina to, ką yra pasiekusi. Todėl ji lengvai spjauna į viską ir iš Mineapolio grįžta į gimtąją Minesotą, kur kažkada buvo išrinkta mokyklos karaliene, už ką susilaukė ne tik pagyrų, bet ir konkurenčių neapykantos.
Sugrįžimas prie ištakų yra viena iš svarbiausių pasauliniame mene temų, dažniausiai nuspalvintų širdies nerimą žadinančios nostalgijos, ilgesingų atodūsių ir neišvengiamų postringavimų apie tai, kad „anksčiau buvo geriau“. Nieko panašaus „Jaunoje pilnametėje“ nepamatome. Pasaulis jau seniai išaugo iš „nekaltybės amžiaus“, kaip maži vaikai neišvengiamai kažkada išauga iš vaikiškų kelnaičių. Keista, bet Meivisė, regis taip ir nesuprato, kad ji taip pat jau nebe naivi mergaitė. Efektinga blondinė pasiryžo susigražinti seną meilę ir visai nekreipia dėmesio, kad Badis (Patrickas Wilsonas) vedęs ir net neseniai su žmona susilaukė dukrelės.
Meivisės bandymai sugražinti seną meilę stebina aplinkinius ir dar labiau prieš ją nuteikia visus, išskyrus aštrialiežuvį skeptiką Matą Frihaufą (Pattonas Oswaltas). Šis buvęs Meivisės klasiokas vaikystėje buvo žiauriai sumuštas ir suluošintas. Jis taip pat jaučiasi visuomenės atstumtuoju, todėl lengvai randa bendrą kalbą su visų niekinama atvykėle, kuri nesupranta, kad sensta visi, bet suauga toli gražu ne kiekvienas.
5. „ŠIAURĖS ŠALIS“ (North Country)
Šis filmas, ko gero net aktualesnis dabar, negu tiems laikams (2005), kai jis buvo sukurtas. Nes kaip tik dabar smurtas prieš moteris ir vyrų seksualinis priekabiavimas tvirtai užėmė vyraujančią vietą naujienų topuose ir vis dažniau atsispindi filmuose.
„Šiaurės šalis“ – tai istorija apie amerikietę Lori Dženson, kuri 1984 m. kreipėsi į teismą ir pirmąkart JAV teisėsaugos istorijoje laimėjo bylą dėl seksualinio priekabiavimo. O prasidėjo moters vargų epopėja 1975-aisiais, kai Lori įsidarbino Šiaurės Minesotos anglies kasyklose. Ji ir kitos čia dirbusios moterys daugelį metų kentėjo bendradarbių vyrų seksualinį priekabiavimą, pradedant patyčiomis, provokuojančiais pornografiniais piešiniais ir dar šlykštesniais dalykais.
Nors filmo pagrindą sudaro reali istorija, autoriai pakeitė pagrindinės herojės vardą: Lori Dženson filme pavadinta Džoze Aimes (ją ir vadina Charlize Theron).
Iširus santuokai su ja engusiu vyru Džozė sugrįžta į gimtąjį miestą Minesotoje ir ieško darbo. Ji augina du vaikus, todėl nėra pernelyg išranki – įsidarbina anglies kasyklose, kuriuose nuo seno dominuoja vyriškas kolektyvas: čia dirba ir Džozės tėvas. Jau nuo pirmos dienos moteris pajunta rūsčios realybės skonį: šachtininkai nepraleidžia progos pasityčioti iš moters, nes vyrams moteris šachtoje – dar ir konkurentė, kuriai keliami ypatingi, neretai itin jos orumą žeminantys reikalavimai.
Kai Džozė bando garsiai prabilti apie tai, kaip su ja ir kitomis moterimis elgiasi vyrai, kyla pasipiktinimo banga. Priešinasi ne tik patys šachtininkai, bet ir visa bendruomenė, nenorinti girdėti tiesos: net pačios Džozės tėvai ragina ją susitaikyti ir kantriai kęsti jai skirtus likimo smūgius, o įbauginti bendradarbiai baiminasi, kad viskas nepakryptų dar blogesne linkme.
Vyrus šachtininkus galima suprasti. Jiems alinantis darbas šachtoje – vienintelis pragyvenimo šaltinis, kurio netekę jie būtų pasmerkti bado mirčiai. Todėl jų agresyvumą kursto ne tiek bloga prigimtis, kiek bejėgiškumas dėl savo pažeminimo ir vergiškos padėties. O požemiuose uždarytame dideliame tokių žmonių kolektyve negatyvi energija tampa išties baisia griaunančia jėga.
„Šiaurės šalį“ įdomu žiūrėti ir dėl paties siužeto, ir dėl tvirtos režisūros, ir dėl puikių aktorinių pasiekimų. Ypatingo pagerbimo nusipelnė profsąjungos aktyvistę Gloriją suvaidinusi Frances McDormand (kartu su Ch. Theron ji buvo nominuota Oskarui) ir į senuką advokatą persikūnijęs Woody Harrelsonas.
4. „BE ŠANSŲ“ (Long Shot)
Tai kol kas naujausias filmas su Charlize Theron, kurį dar galime pamatyti didžiuosiuose ekranuose. Jis galėtų vadintis kaip neseniai rodyta amerikiečių komedija „Nes ji yra moteris“ (2018 m., rež. Mimi Leder), kadangi abu šie filmai su centriniu moterišku personažu, yra istorijos apie sėkmingas karjeras. „Nes ji yra moteris“ pasakoja apie Ruth Bader Ginsburg (Felicity Jones), kuri Amerikoje ilgai kovojo prieš diskriminaciją lyties pagrindu ir savo karą laimėjo – tapo JAV Aukščiausiojo teismo teisėja.
Filmo „Be šansų“ herojė Šarlotė Fild taip pat yra viena įtakingiausių ir galingiausių moterų pasaulyje: protinga, stilinga, graži ir nestokojanti įvairiausių talentų. Ji jau padarė puikią politinę karjerą – tapo JAV gynybos sekretore, tačiau ryžtasi dar giliau įsiveržti į vyrų dominuojamą sritį – paskelbia apie apsisprendimą kandidatuoti JAV prezidento rinkimuose. Kaip tik tada Šarlotė susitiko savo seną pažįstamą – ekscentrišką žurnalistą Fredą Flarskį, dėl savo bohemiško gyvenimo būdo bei pažiūrų nuolat įsiveliantį į visokiausius nesusipratimus. Kažkada Šarlotė buvo Fredo aukle, o Fredas ją buvo vaikiškai įsimylėjęs. Dabar kandidatė į prezidentus pasiūlo vyrui tapti jos kalbų rašytoju. Kadangi dėl savo ūmaus charakterio vyrukas neseniai neteko darbo laikraštyje (atsisakė aklai paklusti naujojo boso diktatūrai), avantiūristo prigimtis (ir, žinoma, nuo vaikystės niekur nedingusi simpatija Šarlotei) padeda greitai apsispręsti ir priimti pasiūlymą.
Šarlotė ir Fredas yra visiškos priešingybės. Ji jau senokai sukasi politikų pasaulyje, todėl neblogai išmano čia vyraujančias taisykles. Ji elegantiška, rafinuotų manierų moteris, mokanti kelias kalbas, įpratusi būti dėmesio centre ir pozuoti blizgių žurnalų viršeliams. Jis atrodo kaip visuomenėje priimtoms normoms abejingas plevėsa, dar neišbarstęs kompromisų nepripažįstančio idealizmo ir bjauraus įpročio sakyti tai, ką galvoja. Todėl perdėtai rimtų politikų apsuptyje Fredas jaučiasi lyg balta varna. Jis kur kas patogiau jautėsi dirbdamas žurnalistu. O drąsos jam niekada netrūko – kartą jis rizikuodamas sveikata, o gal net gyvybe, sugebėjo prasmukti į neonacių sueigą, norėdamas demaskuoti šią organizaciją. Bet demaskuoti politikų pasaulyje įprastas niekšybes yra kur kas sudėtingiau.
Tačiau „Be šansų“ nėra filmas vien apie politiką – tokie filmai dažniausiai būna arba rimtos dramos arba negailestingos satyros. Režisierius Jonathanas Levine‘as suranda tarpinę nišą tarp šių kraštutinumų ir pasirenka romantinės komedijos formą. Šis žanras jam ir anksčiau nebuvo svetimas: „Šilti kūnai“ (2013) buvo ekstremali komedija apie jauną zombį ir merginą, kurių meilė gali išgelbėti pasaulį nuo išnykimo. O kurdamas komediją „Kūčiukai, narkotikai ir seksas“ (taip filmą „The Night Before“ pakrikštijo mūsų kino platintojai, nors originaliame pavadinime neminimi nei kūčiukai, nei narkotikai, nei seksas), režisierius filmavimo aikštelėje susitiko su Seth‘u Rogenu – pripažintu nešvankiu komedijų aktoriumi. Naujame filme jis suvaidino Fredą, net tapo… romantišku personažu, netikėtai puikiu Charlize‘s Theron partneriu. Ir tai yra vienas iš daugelio filmo „Be šansų“ privalumų.
3. „AUKLĖ TULĖ“ (Tully)
„Auklė Tulė“ (2018) – jau trečiasis režisieriaus Jasono Reitmano, scenaristės Diablo Cody ir aktorės Charlize‘s Theron bendras darbas.
Amerikiečiai mėgsta kurti filmus apie tai, ką taip noriai prieš rinkimus linksniuoja mūsų politikai ir visokie kandidatai – apie šeimos vertybes. Tik mūsų politikai po rinkimų šią temą greitai pamiršta, o amerikiečių filmų kūrėjams ji niekada neatsibosta, nes vienoje mylimiausių šios šalies žmonių dainoje, kurią dar Pirmojo pasaulinio karo metu parašė daugelio muzikinių hitų autorius Irvingas Berlinas, vienoje eilutėje minimos trys didžiausios amerikiečių vertybės – Dievas, Tėvynė ir „namai, mieli namai“ (God bless America, my home sweet home).
Pirmieji „Auklės Tulės“ kadrai išties žadina pasigėrėjimą nuostabiais motinos Marlo (Charlize Theron) bei mažylių santykiais. Mamytė laukiasi dar vieno vaikelio, jos veidas spinduliuoja laimę, o lyrinė romantinė daina vainikuoja šeimyninės laimės atmosferą. Bet vos nutilus mielos muzikos garsams ir miegamojo duryse pasirodžius Marlo vyrui, tampa aišku, kad visi šeimos rūpesčiai guli ant moters pečių. Jau pirma mamos išvyka su vaikų porele automobiliu baigiasi rimtu perspėjimu dėl vyresnėlio Džonio problemų mokykloje. Vaikui net iškyla grėsmė netekti vietos prestižinėje mokykloje. Išgelbėti situaciją galėtų nebent privačios pamokos. O tai, aišku, susiję su papildomomis išlaidomis.
Žodžiu, kad ne viskas taip idealu, kaip galėjo pasirodyti iš pradžių, tampa aišku dar per pirmąsias dešimt minučių. Atrodo, kad filmo siužetas jau pasuko socialinės dramos link, tačiau žanras dar ne sykį keisis, pavirsdamas tai komedija su juodoko humoro elementais, o paskui iš viso nušvis stebuklinės pasakos spalvomis.
Naujas posūkis prasidės tą akimirką, kai nuo kojų nusivariusios ir išmokusios miegoti atviromis akimis mamytės namų slenkstį peržengia Marlo brolio surasta auklė Tulė, kuri trijų vaikų mamos gyvenimą netrukus pakeičia neatpažįstamai.
Istorijų apie tobulas aukles matėme nemažai. Visos jos panašios į stebuklines pasakas. Ypač tada, kai vaikų ir žiūrovų meilės nusipelno geriausius vaikų draugus vaidinančios aktorės Kate Hudson („Teta Helena“, 2004), Scarlett Johansson („Aukles dienoraštis“, 2007) arba Emily Blunt („Merė Popins sugrįžta“, 2018). Jauna aktorė Mackenzie Davis dar stokoja savo kolegių patirties, tačiau pagrindinis jos ginklas – prigimtinis žavesys ir natūralumas – suteikia jai pasitikėjimo savo jėgomis. Juk Tulė yra ne tiek Marlo priešingybė, kiek kitoks to paties charakterio variantas. Nes abi yra gražios, rūpestingos, protingos, sugebančios stebinti ir mokančios įvertinti gyvenimo skonį. Tik Marlo visa tai jau buvo pamiršusi.
2. PAŠĖLĘS MAKSAS: ĮTŪŽIO KELIAS (Mad Max: Fury Road)
Sulaukęs daugybės liaupsių dėl siužeto, kinematografijos, veiksmo ir grafikos, „Pašėlęs Maksas“ patraukė ir feministų/čių dėmesį. Internetą užplūdo komentarai, teigiantys, kad pagaliau pasirodė ir feministinis veiksmo filmas, kuriame moterys vaizduojamos kitaip nei įprasta. Pasak diskusijų internete, Furiosos, pagrindinės moteriškos lyties herojės, išvaizda, veiksmai ir kalba skiriasi nuo stereotipinio ir „holivudiško“ moters portreto.
Filme viena pagrindinių herojų labai stiprus žmogus – Imperatorė Furioza ( Charlize Theron). Furioza gimė vietovėje vadinama Žaliąja vieta, kur žemė yra derlinga ir šviežios daržovės auginamos maistui. Dar jos vaikystėje, ją ir jos mamą užpuola Imortanas Džo ir jas pagrobia. Netrukus miršta Furiozos mama ir ji lieka viena. Užaugus Citadelėje, nedidelėje išgyvenusiųjų tvirtovėje, ji užsitarnauja imperatorės rangą Imortano Džo vadovaujamoje armijoje.
Furiozai buvo paskirta užduotis saugoti Penkias Imortano žmonas. Iš pradžių nekreipusi dėmesio į nuolatinių žmonų prievartavimų ir joms atliekamų medicininių procedūrų vieną naktį ji užklupmpa vieną iš žmonų besidarančią abortą ir ją sustabdo. Furiozą įsiutina tai, kad Penkios Žmonos nevertino prabangaus gyvenimo, kuris joms yra suteiktas. Ji nutaria pabėgti į savo gimtinę ir išgelbėti žmonas. Bebėgama ji sutinka Maksą su kuriuo suvienija jėgas siekiant nukeliauti į Žaliąją vietą. Imperatorė Furioza yra gera taktikė, mechanikė ir įgudusi karė. Ji puikiai pavaizduoja moters kaip svarbaus veikėjo vaidmenį, kuris yra gan retas reiškinys tokio žanro filmuose. Charlize tobulai susitvarkė su vaidmeniu, žiūrovai tiesiog aikčiojo iš susižavėjimo.
1. „MONSTRAS“ (Monster)
Amerikiečių kine stabiliai konvertuojami siužetai apie visokiausio plauko žudikus maniakus. Vien šiemet per trumpą laiką pamatysime du trilerius apie žiauriausius serijinius žudikus Jungtinių Valstijų istorijoje. Gegužės dešimtąją ekranuose startavo filmas „Žavusis žudikas Tedas Bandis“ (2019 m., rež. Joe Berlingeris), kurio pagrindinis herojus prisipažino per ketverius metus septyniose Amerikos valstijose įvykdęs trisdešimt žmogžudysčių: jam 1989-aisiais buvo įvykdyta mirties bausme. Rugpjūčio devintąją turėtume pamatyti naujausią Quentino Tarantino filmą „Vieną kartą Holivude“, kuriame Damonas Herrimanas suvaidino serijinį žudiką Charlesą Mansoną, kartu su savo ištikimiausiais „komunos“ nariais 1969 m. žiauriai nužudžiusį nėščią Holivudo aktorę Sharon Tate (režisieriaus Romano Polanskio žmoną) ir dar šešis žmones: 2017-aisiais šis monstras mirė kalėjime, už grotų praleidęs daugiau nei 45 metus.
Begalė kriminalinių filmų leidžia klasifikuoti žudikus į grupes pagal svarbiausius bruožus. Dažniausiai pasitaiko tradiciniai seksualiniai maniakai, ištikimi Londono siaubo Džeko Skerdiko pasekėjai. Bet pastaruoju metu vis dažniau pastebimi kur kas intelektualesni galvažudžiai, nebepasitenkinantys tik primityviu kraujo troškimu. Tokiems svarbiau kraują kaitinantis žaidimas su savo auka, rafinuotas gyvybės atėmimo ritualas ir pikantiškas pasimėgavimas kruvinos veiklos rezultatais. Bendra iki šiol visiems kino maniakams buvo tai, kad jie buvo vyrai ir žudė dažniausiai priešingos lyties atstoves.
Turbūt todėl tiek daug triukšmo 2003-aisiais metais kilo, kai ekranuose pasirodė filmas „Monstras“ (rež. Patty Jenkins). Nes autoriai tradicinius žudikus ir jų aukas sukeitė vietomis. Padėjo jiems nesenos realijos – 1989 metais Amerikoje mirties bausmė buvo įvykdyta pirmai Jungtinėse Valstijose žudikei. Kinas tokio įvykio nepastebėti tiesiog neturėjo teisės. Rezultatas pateisino lūkesčius. Auksinio gaublio premiją ir Oskarą pelnė pagrindinio vaidmens atlikėja Charlize Theron. Apie ją buvo rašoma tikrai labai daug. Ir visi stebėjosi, kaip Holivudo grimuotojai tokią gražuolę sugebėjo paversti tikra pabaisa. Toks persikūnijimas tikrai daro stiprų įspūdį. Pats filmas – taip pat.
Daug metų Eilina praleido šalikelėje, parsidavinėdama pravažiuojantiems vyrams. Kartą visiškai nusiminusi ir jau rimtai galvodama apie savižudybę ji viename homoseksualų bare susipažįsta su jauna lesbiete Selbe (Christina Ricci), kurią tėvai išsiuntė pas tetą į Floridą gydytis „nuo žalingų polinkių“. Dviejų moterų draugystei nebus lemta tęstis ilgai. Nes išlikti žmogumi amžinos neapykantos pasaulyje neįmanoma. Kasdien Eilinos širdyje didėjanti pykčio koncentracija galų gale sprogs taip garsiai, kad JAV žiniasklaida ją pavadins tikru Monstru – pirmąją moterimi serijine žudike, nužudžiusia šešis vyrus.
