TOP 10 geriausių klasikinių lietuviškų filmų

Paskelbė: Data: 2019-05-30 08:12

Spausdinti | Komentarai

Visą lietuvių nacionalinį kiną lengva paskirstyti į tris istorinius laikotarpius: pirmasis būtų nuo pirmųjų Lietuvoje parodytų filmų (1896) iki Nepriklausomybės praradimo 1940-aisiais. Antrasis pasibaigė Sovietų imperijos griūtimi, o trečiasis (dabartinis) prasideda nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Pirmasis istorinis laikotarpis paliko mums nemažai kino kronikos, bet Laikinojoje sostinėje sukurti keli vaidybiniai filmai („Kareivis – Lietuvos gynėjas“ bei „Onytė ir Jonelis“ neišliko). Dabartinių laikų filmus žinome geriau, nes buvome ir esame jų atsiradimo liudininkai. Šioje gi filmų apžvalgoje norime pasidžiaugti sovietmečiu sukurtais geriausiais vaidybiniais filmais, kurie garsino mūsų režisierius bei aktorius toli už šalies ribų.

Neteisinga būtų sakyti, kad sovietmečiu Lietuvoje buvo kuriami tik jokios vertės neturintys filmai (taip garsi praėjusių laikų „revizorė“ mokslininkė Nerija Putinaitė sakė „Žinių radijo“ laidoje). Būtent tada buvo sukurti geriausi filmai, sudarantys mūsų nacionalinio kino paveldą. Puiku, kad tie filmai pamažu Lietuvos Kino Centro pastangomis restauruojami, skaitmeninami ir išleidžiami Blu-ray diskuose, kad anksčiau mačiusieji galėtų juos prisiminti, o naujosios kartos atrastų ir pasidžiaugtų.

Pristatome TOP 10 klasikinių lietuviškų filmų:

ADOMAS NORI BŪTI ŽMOGUMI“ (1959)

0

Šis Vytauto Žalakevičiaus filmas, sukurtas pagal Vytauto Sirijos Giros romaną „Buenos Aires“, puikiai atskleidžia jauno režisieriaus brandą, išryškina psichologinę siužeto ir charakterių potekstę, žavi emocingumu bei kinematografinės kalbos vaizdingumu. Tai vienas aukščiausių lietuviško kino pasiekimų.

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje nacionalinis lietuvių kinas dar tik žengė pirmus savarankiškus žingsnius, vaduodamasis iš anuometinio sovietinio kino stereotipų. Tik 1957 metais ekranuose pasirodė Vytauto Mikalausko nuotykių komedija „Žydrasis horizontas“ – pirmasis pokario Lietuvoje filmas, sukurtas vien lietuvių kūrėjų pastangomis: ankstesnius filmus mūsų šalyje darė iš Rusijos atvykę „komisarai“.

Gimtajame mieste Vytauto Žalakevičiaus nufilmuotame pirmajame šio režisieriaus šedevre „Adomas nori būti žmogumi“ (1959 m.) jautri operatoriaus Algimanto Mockaus kamera labai įspūdingai perteikė „smetoninio“ Kauno panoramas, centrines gatves, senamiestį ir Šančius. Pagrindinis filmo herojus jaunuolis Adomas prieškariniame Kaune įsidarbina pasiuntinuku emigracijos biure „Alfa“. Vaikinas svajoja susitaupyti pinigų ir kada nors išplaukti į kokį nors egzotišką užjūrio miestą – ten, kur vilioja milžiniški reklaminiai plakatai su baltais garlaiviais, skaisčiai šviečiančia saule, palmėmis ir smagias akimirkas žadančiomis gražuolėmis. Apie gražų ateities pasaulį be rūpesčių bei nykios kasdienybės svajoja ir Kauno Šančiuose pas tetą gyvenanti daili mergina Liucė. Ir Adomui, ir Liucei gražaus gyvenimo fantazijos padeda kęsti nepriteklių kupiną egzistavimą. Kol kas Adomas neturi net savo pastogės ir glaudžiasi senoje baržoje pas keistuolį Kapitoną, kuris visiems pasakoja esąs tikras jūrų vilkas, išmaišęs kone visą pasaulį.

Kapitoną vaidina legendinis Panevėžio teatro režisierius Juozas Miltinis, į filmavimo aikštelę atsivedęs visą būrį talentingų savo teatro aktorių. Daugumai jų režisierius nepagaili ryškių satyrinių spalvų. Vaclovas Blėdis vaidina „Amerikonu“ vadinamą personažą – godų ir klastingą turtuolį, planuojanti pasipelnyti iš tautiečiams ne iki galo suprantamo „biznio“. Broniaus Babkausko personažas, pavadintas tiesiog „Tipu“, taip pat turi savo gudrų verslo planą – apdrausti Kapitono baržą, ją paskandinti ir gauti solidžią draudimo išmoką. Donato Banionio suvaidintas aferistas Dausa taip pat yra ciniškas grobuonis, gerai išmokęs po simpatiška išvaizda slėpti tikrąjį veidą. Ryškaus grotesko spalvomis keliuose trumpuose pasirodymuose spėja nušviesti savo personažą Algimantas Masiulis, vaidinantis „Amerikono“ valdomo restorano barmeną.

Kapitono baržoje be Adomo dar įsikūręs ir jaunas idealistas Petras (Stasys Petronaitis), svajojantis apie pasaulinę revoliuciją, kuri išvaduos žmones iš skurdo ir neteisybės, bet galiausiai suvokiantis, kad „vienas žmogus nieko negali, vienas jis gali tiktai mirt“.

Nusivylimas laukia ir idealisto Adomo, ir patiklios svajoklės Liucės, o Kapitonas, jausdamas besiartinančią gyvenimo pabaigą išdrįs viešai prisipažinti: „Nebuvo Singapūro. Ir Afrikos nebuvo… Nevertėjo gyventi“.

Pirmajame Pabaltijo ir Baltarusijos kino festivalyje Vilniuje (1959 m.) filmui atiteko pereinamasis „Didžiojo Gintaro“ prizas. III sąjunginiame kino festivalyje Minske (1960 m.) premijos buvo įteiktos operatoriui Algimantui Mockui ir dailininkui Algirdui Ničiui.

NIEKAS NENORĖJO MIRTI“ (1965)

1

Tai, be abejonės, geriausias lietuvių filmas apie pokario klasių kovą. Dabar, žinoma, jį galima vertinti kaip sąmoningą kompromisą, bet net ir dabartinė istorinių įvykių revizija negali sumenkinti Vytauto Žalakevičiaus šedevro. Jis tiesiog meistriškai sukurtas, sumaniai derinant psichologinės dramos motyvus su dinamišku veiksmo kinu. Net didžiausi jo priešininkai nenuneigs to, kad daugiau neturime kito tokio filmo, kuriame būtų susirinkęs toks didelis talentingiausių aktorių kolektyvas.

Iki šio filmo Lietuva tarp kitų sąjunginių respublikų garsėjo trim dalykais – gintariniu pajūriu, M.K. Čiurlionio dailės galerija ir Panevėžio dramos teatru. Jeigu tuomet žymiausi Juozo Miltinio auklėtiniai Donatas Banionis, Bronius Babkauskas ir Algimantas Masiulis tebuvo plačiai žinomi siaurame teatralų rate, tai jų populiarumas po filmo „Niekas nenorėjo mirti“ išaugo neišpasakytai. Kaip lygūs tarp lygių į šias gretas stojo jauni debiutantai Laimonas Noreika, Regimantas Adomaitis ir Juozas Budraitis. Prasidėjo kalbos apie lietuvių kino aktorių mokyklos fenomeną. V. Žalakevičiaus filmas buvo įvertintas LTSR Valstybine premija, o D. Banionis buvo apdovanotas prizu tarptautiniame Karlovy Vary kino festivalyje. Iš visų šalių pasipylė kvietimai filmuotis, ir prasidėjo didžioji mūsų kino aktorių migracija, apie kokią dabar galime tik pasvajoti.

Dabar vis dažniau pasigirsta balsų, kad šiame filme klastojama tikroji pokario situacija, menkinamas už Lietuvos laisvę kovojančių partizanų atminimas ir už tai, kad „savi šaudė į savus“. Mažai kas žino, kad Vytautas Žalakevičius planavo kitokį šio filmo siužetą. Ne tik planavo, bet ir scenarijų pavadino „Teroras“, o jame buvo aprašyta, kaip finale NKVD kareiviai lemiamame mūšyje išžudė visus „miško brolius“. Maskva, žinoma, tokio scenarijaus nebūtų patvirtinusi, sovietinius cenzorius būtų mirtinai išgąsdinęs vien pavadinimas. Todėl teko griebtis kompromisų meno. Tiesmukiški epizodai apie sovietų kariuomenės vykdomas partizanų žudynes dingo, užtai atsirado daugiau poteksčių ir Ezopo kalbos elementų, o naujas pavadinimas gimė iš vieno herojaus – Broniaus – pasakojimo apie jo sužeidimo aplinkybes: „… buvo karo pabaiga, žydėjo sodai, ir niekas nenorėjo mirti“.

Niekas nenorėjo mirti“ – ne dokumentinis filmas apie pokarį. Tai vaidybinis kūrinys, kuriame, anot kino kritiko A.Trošino, „susilydė lietuviškos grafikos ekspresija, Gedimino Jakubonio skulptūrų lakoniškumas ir monumentalumas, Justino Marcinkevičiaus poemų intelektualinė įtampa, lietuvių meninės fotografijos meistrų ir dokumentinio kino etnografiškumas“.

Nesunku pamatyti, kas siužeto pagrindą čia sudaro… vesternuose dažnai rodoma keršto istorija. Kai naktį iš pasalų į nugarą kontoroje buvo nužudytas valsčiaus pirmininkas (Kazys Vitkus), keturi jo sūnūs – Bronius (Bruno Oja), Donatas (Regimantas Adomaitis), Mykolas (Algimantas Masiulis) ir Jonas (Juozas Budraitis) – susirinko laidoti tėvą ir atkeršyti už jį. Politikos čia nedaug. Net bandymai pakviesti į mūšį valstiečius, pradžioje nesusilaukia pritarimo. Valstietišką požiūrį į „klasių kovą“ gerai išreiškia du epizodai. Kai Marcinkui (Bronius Babkauskas) pasiūloma užimti nužudyto pirmininko vietą, jis apsidairo aplinkui ir pasako: „Kožnam maloniau žiūrėti arkliui į uodegą negu angelams į veidus“. O kitas personažas, visų vadinamas Šventu Juozapu (Laimonas Noreika) į „miškinio“ klausimą „O tu su kuo, su lietuviais ar su sovietais“? tiesiai šviesiai atsako: „O aš su savo boba. Argi tai bloga politika“..

JAUSMAI“ (1968)

4

Šis režisierių Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos kūrinys dažnai vadinamas geriausiu lietuvišku vaidybiniu filmu: taip jis buvo pavadintas apibendrinant vienos kritikų apklausos rezultatus. Filmas buvo apdovanotas tarptautiniame San Sebastiano (Ispanija) kino festivalyje.

Nuo šio filmo prasidėjo ir ilgai trūkusi Almanto Grikevičiaus bei Vytauto Žalakevičiaus kūrybinė draugystė. Labiau patyręs kolega parašė scenarijų pagal estų rašytojo Egono Lyvo romaną „Velniakaulio dvyniai“, o du jaunatviško entuziazmo kupini debiutantai puikiai realizavo šį projektą. Filmo pagrindą sudaro jau ne kartą lietuviškame kine nagrinėta paskutiniųjų Antrojo pasaulinio karo metų realijų tema ir pokario kovų aktualijos. Panašus istorinis periodas jau anksčiau buvo poetizuotais ir sovietinės politinės ideologijos štampais (Arūno Žebriūno novelė „Paskutinis šūvis“), ir herojiškos baladės intonacijomis (V. Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“), ir rūsčios realistinės dramos stiliumi (Raimondo Vabalo „Laiptai į dangų“). O „Jausmai“ apie tragiškus sukrėtimus prabilo jaudinančiais intymios kamerinės dramos kontrapunktais. Istorija apie brolius dvynius Kasparą ir Andrių (juos vaidino dažni A. Grikevičiaus „talkininkai“ Regimantas Adomaitis ir Juozas Budraitis) buvo projektuojama į sodriais štrichais nužymėtą istorinių realijų kontekstą.

Svarbiausias gi autorių dėmesys buvo nukreiptas į labai komplikuotą abiejų brolių ir Andriaus žmonos Agnės (Regina Paliukaitytė) tarpusavio santykių analizę. Be žmonos likęs žvejas Kasparas (jo žmona Morta mirė gimdydama dvynukus) naujagimių labui priverstas keltis į kitą marių krantą, kuriame tėvų namuose gyvena Andrius su Agne. Šios kelionės scena pati savaime yra nuostabi ano meto situacijos metafora: nakties tamsoje per marias plaukia valtis su Kasparu, jo dvyniais, karve-maitintoja ir dezertyru vokiečiu, vardu Ferdinandas (šį labai mielą ir visai ne karikatūrišką „fricą“ suvaidino Algimantas Masiulis) – tai be kita ko yra ir lietuviško „Nojaus laivo“ parafrazė, atsiradusi į biblines paraleles visada linkusio scenaristo V. Žalakevičiaus dėka.

Jausmus“ visada įdomu nagrinėti ir kaip polemiką su analogiškos tematikos filmais provokuojantį kūrinį, ir kaip slopinamų geismų dramą (Agnės linija), ir kaip pirmą lietuvių vaidybiniame kine bandymą garsiai kalbėti apie sovietų vykdomą nutautinimo politiką, emigracijos vaidmenį ir pasipriešinimo tarybinei santvarkai svarbą. Visi šie motyvai nuskambėjo pakankamai ryškiai, nors ir liko siužeto periferijoje – priešingu atveju „Jausmai“ net nebūtų anuometiniuose ekranuose pasirodę. Vėliau per panašų jausmų daugiabriaunį A. Grikevičius nagrinėjo Jono Avyžiaus romano „Sodybų tuštėjimo metas“ (1976) peripetijas, kur Regimantas Adomaitis bei Juozas Budraitis vėl vaidino „dvynius“-antipodus Adomą Vainorą ir Gediminą Džiugą, mylinčius tą pačią moterį Mildą (Regina Arbačiauskaitė). Antagonistus R. Adomaitis ir J. Budraitis suvaidino ir A. Grikevičiaus filme pagal V. Žalakevičiaus scenarijų „Sadūto tūto“ (1974). Tik šį kartą biblinių pranašų vardais pakrikštyti menininkai Petras ir Povilas atstovavo nebe skirtingoms ideologijoms, o tik priešiškoms meninėms koncepcijoms.

GRAŽUOLĖ“ (1969)

3

Režisierius Arūnas Žebriūnas priklauso tai lietuviško kino „mohikanų“ kartai, kuri stovėjo prie mūsų kino ištakų ir savo kūryba glūdino nacionalinio charakterio bei estetinės patirties bruožus, žvalgėsi naujų nebanalių temų, nebijojo eksperimentuoti ir aukštai iškėlė lietuviško kino kertelę. A. Žebriūnas anksti surado savo individualų stilių, apibrėžė jį dominančių problemų ratą, nors kartais su dideliu malonumu azartiškai stengėsi iš jo ištrūkti. Ne viską, aišku, pavykdavo realizuoti taip, kaip sumanyta. Būta ir akivaizdžių nesėkmių, bet nuo jų neapsaugotas nė vienas menininkas. Svarbu, kad geri ketinimai, kaip sakoma, net ir pelenuose žiba.

Už kūrybą, klojusią pamatus lietuvių poetiniam kinui, nepakartojama kalba visais laikais teigusią aukščiausias humanistines vertybes“, – taip skamba A. Žebriūnui įteiktos Nacionalinės premijos formuluotė, gerai atspindinti režisieriaus nuopelnų savitumą. Jį galima papildyti dar viena labai svarbia paties menininko mintimi: „Aš visą gyvenimą kovojau su ta banalybe, kuri graužia sielą, kovojau prieš dvasios eroziją. Tai buvo mano pagrindinis tikslas“.

Geriausiuose filmuose režisieriui pavyko įkūnyti savotišką „žebriūnišką“ požiūrį į pasaulį ir tobulinti lietuviško „poetinio realizmo“ stilistiką, pradėta Vytauto Mikalausko „Žydruoju horizontu“ (1957). Pasidarbavęs šiame filme dailininku jaunas Dailės instituto auklėtinis A. Žebriūnas jau savarankiškai sukurtose filmuose, pradedant novele „Paskutinis šūvis“ filme „Gyvieji didvyriai“ (1959), toliau tobulino poetinę kadrų kalbą ir kėlė amžinai aktualius klausimus, kurie žmogų lydi nuo vaikystės.

Etaloniniu ankstyvosios režisieriaus kūrybos filmu tapo Didžiuoju prizu Kanuose (Prancūzija) ir „Sidabrinės burės“ prizu Lokarne (Šveicarija) apdovanota „Paskutinė atostogų dieną“ (1964). Poetine kalba čia buvo prabilta apie tikrąsias bei tariamas gyvenimo vertybes, labiausiai akcentuojant žmogaus vidinį grožį. Anuo metu materializmo bacilomis dar neužsikrėtusiems lietuviams šios problemos buvo labai aktualios. Platesnis „Paskutinės atostogų dienos“ rezonansas už mūsų šalies ribų tik patvirtino, kad filmo problematika įdomi ir svarbi ne tik mums.

Vėliau panašius eksperimentus A.Žebriūnas sėkmingai tęsė ir jau nebeišsiteko vien „vaikiškų“ filmų rėmuose. Ir „ Paskutinę atostogų dieną“, ir vėliau sukurtus filmus „Mirtis ir vyšnios medis“ (1968) bei „Gražuolė“ (1969), ko gero, reikėtų vadinti filmais, kuriuos pirmą kartą būtina pažiūrėti vaikystėje, o paskui prie jų sugrįžti dar ne kartą. Nes sugebėjimas labai emocingai pasaulį vaizduoti vaikų akimis yra tikros meninės brandos ženklas ir ne taip jau dažnai pasitaikanti aukščiausios prabos vertybė.

Gražuolėje“ pasakojama mažos mergaitės džiaugsmų ir nusivylimų istorija. Mažajai Ingai visas platus pasaulis kol kas asocijuojasi tik su nedideliu kiemu, todėl bent mintyse ji bando įveikti jo tikras ir regimas sienas. Žinoma, ne visi supranta mergaitės fantazijas, o kai kas iš jų net atvirai pasišaipo. Inga tikrai panaši į bjaurųjį ančiuką. Bet kai kieme vaikai ima žaisti mėgiamiausią žaidimą ir susėda ratu, o jo centre Inga ima šokti, skambant nuostabiai Viačeslavo Ganelino melodijai, mergaitės veide nušvinta tokia šypsena, kad ji gali ištirpdyti net šalčiausius sielos ledus. O kartą kieme atsirado naujas gyventojas. Simpatiškas berniukas tiki, kad sausos diemedžio šakelės būtinai pažįsta nuostabiais žiedais.

Tuoj po premjeros mažoji Inga Mickutė buvo pavadinta „lietuviška Giulietta Masina“ – su garsiąja italų kino genijaus Federico Fellinio mūza mažąją lietuvaitę tikrai sieja ne tik išorinis panašumas, bet ir išorinis trapumas bei vidinio pasaulio grožis.

BIRŽELIS, VASAROS PRADŽIA“ (1969)

7

Šis režisieriaus Raimondo Vabalo filmas susilaukė ypač daug kliūčių kelyje į ekraną. Kiek anksčiau šis režisierius nuėjo tikrus kryžiaus kelius, kol Maskvoje buvo duotas leidimas rodyti jo „Laiptus į dangų“ (1966), sukurtus pagal to paties pavadinimo Mykolo Sluckio romaną. Anot R. Vabalo, tai buvo pirmas jo filmas, atsidūręs „tarp vėl susiglaudžiančių imperinių girnapusių“. Mat N. Chruščiovo laikų atšilimą tada jau pastebimai ėmė keisti „vešliais antakiais besipuikuojančio Leonido epochos stagnacija“

Kol gana ilgai Maskvoje buvo sprendžiamas „Laiptų į dangų“ likimas, „Birželio, vasaros pradžios“ scenarijų Raimondas Vabalas su rašytoju Icchoku Meru pradėjo rašyti dar 1966-ųjų metų vasarą. „Paskutinę dieną dar sykų perskaitėme scenarijų ir sutrikome – o kaipgi mūsų kūrinį pavadinti? Ilgai svarstyti šį klausimą negalėjome, kitą dieną man reikėjo tęsti filmavimą, tad turėdami lyg ir tinkančią porą pavadinimų, akies mirksniu tituliniame lape užrašėme juos abu: „Lietaus belaukiant“, na, ir lyg atsargai pridūrėme skliaustuose „Birželis, vasaros pradžia“. Maskvos cenzorių priekabės prasidėjo nuo pirmojo pavadinimo: „Draugai, kam tie nereikalingi, velniažin ką reiškiantys apibendrinimai, užuominos?“ Paskui, jau priimant filmą, akyliems redaktoriams užkliuvo tiek daug apibendrinimų ir užuominų, kad režisierių net buvo apėmusi neviltis.

Išsikapanoti iš beviltiškos padėties padėjo atsitiktinumas – naujaisiais 1969 metais Lietuvos kino studija, amžinai jaučianti gerų scenarijų trūkumą, vėl pasiūlė cenzoriams šį projektą, kurį pažadėjo gerokai patobulinti. Leidimas buvo gautas, bet rezultatas aukščiausios valdžios nepatenkino, todėl filmas buvo trumpai parodytas tik Lietuvos ekranuose, o Maskvoje papildė valdžios uždraustų filmų galeriją – filmas buvo reabilituotas tik M. Gorbačiovo paskelbtos „perestroikos“ laikais.

Šiandien nesunku suprasti, kas filme užkliuvo cenzoriams. Čia apstu giliau paslėptos socialistinę santvarką kritikuojančių scenų. Dauguma jų tiesiog paimtos iš anuometinio gyvenimo, bet pateiktos taip, kad nesuprasti užuominų neįmanoma. Jau pirmoje scenoje jaunas inžinierius Stasys (Vytautas Tomkus) ir gydytojas Balys (Audris Chadaravičius) tarsi pingpongo žaidime svaidosi trumpomis, bet gilią prasmę turinčiomis replikomis. Vienas sako: „Šutina. Vėl dvėsim, kaip vakar“. O kitas jam atsako: „Aš dvesiu, tu dvesi, jie dvesia, mes dvesiame…“. Visai nekalta asmenuotė tuoj pat asocijuojasi jau ne su birželio karščiais, o su slogia atmosfera, kurioje padorūs žmonės priversti „dvėsti“.

Filmo veiksmas neskubiai plėtojasi Panemunės miestelyje, kurioje vietinius gyventojus darbu aprūpina inžinieriaus Stasio Jurgaičio vadovaujama lentpjūvė. Bet Vilniaus valdžia priešinasi šio objekto plėtros planams – naujasis tresto valdytojas Naujokaitis (Juozas Budraitis) čia jau numatęs statyti gigantišką modernų kombinatą ir dėl jo pasiryžęs nušluoti pusę miestelio su bažnyčia bei kapinėmis.

Taiklia socialistinės stagnacijos metafora tapo epizodas su radijo korespondentu, kuris iš Vilniaus atvažiavo padaryti interviu ir paprašo inžinierių Stasį pasigirti darbo pasiekimais, bet išgirsta pasaką apie mergelę, kuri atėjo pas būrėją savo likimą sužinoti. Baisi ateitis tavęs laukia, mergele, – pasakė būrėja, pažiūrėjusi į merginos delną. Ar kas nors mirs – mano tėvai, mylimasis ar aš pati“, – išsigandusi klausia mergina. Ir išgirsta atsakymą: „Bus dar baisiau – niekas nepasikeis!“.

HERKUS MANTAS“ (1972)

5

Šį filmą realizuoti pradėjo Almantas Grikevičius, o baigė Marijonas Giedrys. Tai ne garsios Juozo Grušo dramos ekranizacija, bet pagal jauno literato Sauliaus Šaltenio scenarijų sukurta istorinė drama, kietai „sumūryta“ ant dar prieškariu Kaune išleistos grafo Botho V. Keiserlingo knygos „Sukilėlis Montė“ pamatų (bet šis literatūros kūrinys filmo titruose nenurodytas).

Lietuvių kinui tai išties neeilinis filmas, kurį, anot dailininko Algirdo Ničiaus, „padėjo kurti visa Lietuva“. Autoriai net turėjo Ministrų tarybos nutarimą, kuriame juodu ant balto buvo parašyta: „Suteikti visokeriopą pagalbą“. Rezultatas tikrai įspūdingas. Mažos prūsų tautos kova prieš galingą kryžiuočių ordiną žadino lietuvių savimonę ir pasididžiavimą istoriniais didvyriais, iki paskutinio kraujo lašo kovojusiais už savo laisvę.

Tai kol kas vienintelis tikrai šauniai susuktas lietuviškas epas mums aktualia istorine tema.

1260-aisiais metais Magdeburge pavyzdingas krikščionis ir nuolankus Dievo tarnas Henrikas Montė sužino, kad kryžiuočių ordinas Prūsijoje sudegino pilyje jo tėvą pagonį su visais bendražygiais. Nuvykęs į tėvoniją Montė suburia atskiras prūsų gentis kovai su kryžiuočiais ir atkakliai priešinasi jiems net dvylika metų. Bet jėgos buvo nelygios.

Aktorius Antanas Šurna puikiai atskleidžia amžinuose prieštaravimuose gyvenančio karo vado charakterį. Stratego talentas ir pirmų pergalingų mūšių prieš kryžiuočių ordiną euforija sustiprino Manto įtaką ir autoritetą tarp jo kariuomenę sudarančių prūsų genčių vadų. Tačiau iš Magdeburgo parvežta žmona vokietė Kotryna (ją suvaidino Eugenija Pleškytė) tapo didelės nesantaikos priežastimi. Manto bendražygiai pagonys taip ir nesugebėjo susitaikyti su mintimi, kad jų vadas „viena ranka kaunasi su kryžiuočiais, o kita – globoja mirtinus priešus“. Kai po daug jėgų pareikalavusių mūšių prūsų jėgos ėmė silpti, Manto bendražygiai slapta nuo savo vado paaukoja jo žmoną savo pagoniškiems dievams šventajame miške.

Šis momentas filme esminis. Jame A. Šurnai teko milžiniškas psichologinis krūvis, o jo emocingas kaltinimas dangui („Koks gi tu niekšas, Viešpatie, jeigu leidi žmogui kentėti daugiau, negu jis gali pakelti“) pakyla iki geriausių šekspyriškų monologų aukštumų.

TADAS BLINDA“ (1972)

Tadas Blida filmas 1972

Du septintojo dešimtmečio antroje pusėje Lietuvos kino studijoje sukurti režisieriaus Raimondo Vabalo filmai „Laiptai į dangų“ (1966) ir „Birželis, vasaros pradžia“ (1969) taip sunkiai skynėsi kelią į ekranus, kad visiems tapo aišku – toliau kurti sąžiningus filmus apie pokarį ar socialistinę dabartį dėl paaštrėjusios kritikos ir politinės cenzūros bus dar sunkiau. Todėl vaidybinio kino kūrėjai, kaip susitarę metėsi į tolimąją praeitį. Vienas po kito buvo sukurti filmai apie baudžiavos gadynę („Tas prakeiktas nuolankumas, 1970), „Akmuo ant akmens“, 1971), XIII a. prūsų kovas su kryžiuočiais („Herkus Mantas, 1972) – tokiems filmams priekaištų galėjo turėti nebent senovės laikų specialistai istorikai.

Į šią istorinių filmų gretą tada įrašėme ir pirmąjį vaidybinį kino serialą „Tadas Blinda“. Tuomet buvo labai populiari TV ekranuose rodyta komiška „Petraičių šeima“, bet ji buvo daugiaserijinis televizijos spektaklis, o režisierius Balys Bratkauskas „Tadą Blindą“ filmavo kaip keturių dalių kiną (bendra trukmė 151 min.)

Scenarijų parašė Rimantas Šavelis, filme buvo surinktas nuostabus aktorių ansamblis, kuriame „pirmuoju smuiku“ griežė Vytautas Tomkus, suvaidinęs liaudies iš karto pamiltą „drąsų žemaitį razbaininkėlį, kuris svietą sulyginti norėjęs, ponus rubavojęs ir vargšams nelaimėje padėdavęs

Kai šį serialą apie „svieto lygintoją“ iš Byvainės girios demonstravo tuomet vienintelis Lietuvos TV kanalas, ištuštėdavo gatvės, net ūkininkai mesdavo visus darbus. Vaikai kiemuose masiškai vaidino „razbaininkus“, o aplink tik ir girdėjai Rimanto Šavelio scenarijaus „perliukus“ (pvz, „Man tavo snukis primena arklio subinę“ arba legendiniu tapusį čigono (Balys Barauskas) keiksmažodį – „špyga taukuota“). O jau „svieto lygintoją“ Tadą Blindą suvaidinęs aktorius Vytautas Tomkus tapo ne tik paauglių dievaičiu, bet ir pradėtas kviesti į kitų šalių kino studijas. Va čia tai tikrų tikriausio populiarumo ženklai!

Apie XIX a. viduryje Žemaitijoje ponams daug baimės įvariusį Tadą Blindą tikrų žinių išliko nedaug. Aišku tik tai, kad jis veikė Luokės (Telšių raj.) apylinkėse, o plėšikavimas buvo jo asmeninis protestas prieš baudžiavą.

Užrašyti Žemaitijos gyventojų atsiminimai apie Tadą Blindą gana prieštaringi: vieni jį laikė piktadariu, kiti – didvyriu, treti – kankiniu. O režisieriaus Balio Bratkausko serialas gražina mums gražią legendą apie herojų, kurį tikrai galima pavadinti kultiniu.

VELNIO NUOTAKA“ (1974)

6

Atsigręžus į sovietmečiu Lietuvos kino studijoje kurtus filmus, darosi akivaizdu, kad geriausi jų sukurti pasitelkus garsius nacionalinės (arba artimiausių baltiško mentaliteto kaimynų) literatūros kūrinius. Simboliška, kad pirmieji nacionalinio lietuvių kino žingsniai prasidėjo nuo vykusio literatūros ir kino santykio. Jaunas kino režisierius V. Žalakevičius pirmu dideliu savarankišku darbu „Adomas nori būti žmogumi“ (1959), sukurtu pagal Vytauto Sirijos Giros romaną „Buenos Aires“, iš karto pakėlė lietuvių kino kertelę taip aukštai, kad vėliau mažai kam šį lygį pavyko pasiekti. Tada ir prasidėjo diskusijos apie literatūros bei kino santykį ir bandymai surasti stebuklingą formulę, kuri galėtų patenkinti ir žodžio meistrus, ir vaizdo šalininkus. Bene didžiausią „temperatūrą“ Lietuvoje buvo pasiekę ginčai apie Juozo Tumo-Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“ ekranizaciją, kurią režisierius Algirdas Dausa pavadino „Tas prakeiktas nuolankumas“ (1971). Pelnytai kritikuotas filmas tapo geru įrodymu, kad iliustruoti geros knygos tekstą gražiais vaizdais – tuščias reikalas. Ekranizuojant knygą reikia būti tarpininku, vertėju ir stilizacijos meistru.

Visos šios gerosios savybės idealiai pasireiškė Kazio Borutos „Baltaragio malūno“ ekranizacijoje, pavadintoje iš romano paimtais žodžiais „Velnio nuotaka“ (1974). Kai šis darbas tik prasidėjo, A. Žebriūnas pasakojo, jog iš karto „Baltaragio malūną“ įsivaizdavęs kaip simbolinę pasaką, tačiau rašytojo pavaizduota visa velnių šutvė kėlė vieną rimtą pavojų – buvo lengva nusiristi net iki mistikos. Todėl teko ieškoti formą, kuri padėtų ekrane sujungti sąlyginius romantinius apysakos elementus ir jos kasdieniškumą – pasakojimą apie žmonių meilę, jų laimės siekį, visiškai realius tarpusavio santykius ir gyvenimiškus charakterius. Žodžiu, reikėjo statyti filmą, balansuojantį tarp pasakos ir realybės, o juk bet kokį sąlygiškumą geriausiai išreiškia muzika.

Pasauliniame kine apstu pavyzdžių, kai režisierius ir muzikos autorius sudaro tokį darnų tandemą, kad vieno be kito įsivaizduoti jau nebegalima. A. Žebriūnui, be jokios abejonės toks bendradarbis buvo Viačeslavas Ganelinas, kurio pagrindinis muzikinis motyvas, skambantis „Gražuolėje“, yra tikras perliukas ne tik pats savaime, bet ir idealus pagrindinės filmo temos leitmotyvas.

Dar sėkmingesnis buvo šio tandemo bendradarbiavimas, kuriant pirmąjį lietuvių kine miuziklą. Norėdamas išvengti tų pavojų, kurie patirties neturinčių autorių tyko, rašant muziką šio žanro kūriniams (paprastai jie filmuose tampa tik atskirais muzikiniais numeriais), V. Ganelinas iš karto ėmė kurti vientisą muzikinį veikalą, kur kiekvienas herojus turi savo leitmotyvą, o kiekviena siužetinė linija – savą muzikinę plėtotę. Jau po „Velnio nuotakos“ išgirdome žanriniu pobūdžiu jai artimą Giedriaus Kuprevičiaus muziką Jaunimo teatro spektaklyje „Ugnies medžioklė su varovais“. V. Ganelinui taip pat pavyko pasiekti savitą muzikos rūšių sintezę. Čia simfoninė muzika persipina su popmuzikos ir džiazo kompozicijomis, išlaikant nacionalinių charakterių savitumą.

Autoriams pavyko surasti adekvačius atitikmenis K. Borutos metaforoms ir tiksliai parinkti pagrindinių vaidmenų atlikėjus. Į pirmą planą A. Žebriūnas iškėlė šelmišką kipšą Pinčuką (Gediminas Girdvainis jį vaizduoja kaip linksmą operetės personažą). Kiti aktoriai taip pat surado adekvačius prozai charakterių bruožus. Matydamas ekrane Reginą Varnaitę, tuoj pat prisimeni rašytojo žodžius apie nuolat besiplūstančią „supintijusią ir prarūgusią davatką, amžinai nepatenkintą ir piktą kaip širšė“. Vaivai Mainelytei pavyko Jurgą suvaidinti kaip „viso Paudruvės kaimo pačią smagiausią merginą, kuriai visas gyvenimas atrodė kaip linksma jaunystės išdaiga, o jos kiekviename žingsnyje juokėsi aštuoniolika nerūpestingų metų“. „Išdidaus ir šaunaus jaunikio“ išorę gerai perteikia ir Regimanto Adomaičio suvaidintas Girdvainis. Deja, plačiau šis charakteris neišplėtotas. Nublanko ir pats malūnininkas Baltaragis (jį suvaidino baltarusių aktorius Vasilijus Simčičius): prie to prisidėjo ir pernelyg vienspalvė jo muzikinė tema, labai minoriškai dainuojama Viktoro Malinausko. Tačiau naujas lietuvių kine miuziklo žanras, visuomet labai artimas teatrinei operetei, leido į vieną organišką visumą sulydyti realizmą ir pasakišką fantaziją.

MOTERIS IR KETURI JOS VYRAI“ (1983)

2

Režisierius Algimantas Puipa mėgsta kurti filmus „poromis“, jungdamas du panašios stilistikos ir tema artimus kūrinius į savotiškas dilogijas. Pagal Holgerio Drachmanno novelę sukurta „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983) lengvai „rimuojasi“ su penkiolika metų vėliau pasirodžiusia „Elzę iš Gilijos“ (2000), kurios pagrindą sudaro Vytauto Žalakevičiaus scenarijus pagal Ernsto Wycherto novelę. Logiška „Amžinosios šviesos“ (1987) tąsa tapo „Bilietas iki Tadž Mahalo“ (1990): abiejų filmų scenarijus rašė Rimantas Šavelis, o jo bendramintis režisierius nauju rakursu pažvelgė į chrestomatinę lietuvių kinui „klasių kovos“ temą. Akivaizdi dvasinė ir stilistinė giminystė sieja „Velnio sėklą“ (1979) su šiek tiek vėliau kurtu filmu „Arkliavagio duktė“ (1981) – pastarasis pasirodė ekranuose Antano Vienuolio-Žukausko šimtųjų gimimo metinių išvakarėse. Jolitos Skablauskaitės apsakymų motyvais A. Puipa sukūrė filmus „Žuvies diena“ (1987) ir „Žaibo nušviesti“ (1995). Pagaliau būtent šis režisierius sukūrė du filmus pagal Jurgos Ivanauskaitės prozą – „Nuodėmės užkalbėjimą“ (2007) ir „Miegančių drugelių tvirtovę“ (2012).

Moteris ir keturi jos vyrai“ – tai neskubus pasakojimas apie sudėtingą vienos moters likimą, kupiną gilaus liūdesio, tragiškų praradimų ir filosofinio požiūrio į žmogaus gyvenimą šioje ašarų pakalnėje. Lakoniška, bet tvirta režisūra, tiksli vaidyba ir nuostabūs Jono Tomaševičiaus nufilmuoti Nidos peizažai padarė šį filmą naujųjų laikų klasika.

Filmas buvo pažymėtas tarptautiniame Lokarno kino festivalyje. Jūratė Onaitytė 1984 m. Sąjunginiame kino festivalyje Kijeve buvo apdovanota už geriausią moters vaidmenį.

Anot kino kritiko Sauliaus Macaičio, „šiuo kūriniu režisierius Algimantas Puipa atvėrė sau (ir visam Lietuvos kinui) vaizdingą, keistą, mūsų menkai pažįstamą Mažosios Lietuvos medžiagą. Ji traktuojama atsargiai, tačiau nebuitiškai, „sufantazuojant“, kaip sakė pats autorius, nemažai realijų. Kadangi „Moteris ir jos vyrai“ artėja prie sakmės, alegorijos, filosofinės parabolės, kūrinio personažai – nepaisant vietos bei laiko išskirtinumo — net neturi vardų: tiesiog vyrai ir moteris, amžina kova su grėsminga, kad ir žavia, gamta, išgyvenimo būtinybė, gamtos ir žmogaus koegzistavimo natūralusis, universalusis ratas. Nuo pirmo iki paskutinio kadro ekrane yra išsaugojamas savitas muzikalus ritmas, sunkokai apibūdinamas vaizdinis stilius. Kartais atrodo, jog tą stilių įmanoma, sekant filmo realijomis, pavadinti ritualiniu. Nors buvo kritikų, priekaištavusių dėl juostos šaltumo (emocijos dozuojamos labai taupiai, bet tai greičiau filmo privalumas), kaligrafinio išbaigtumo, vis dėlto lietuvių kine nelengva rasti kitą tokios nuoseklios kinematografinės kalbos kūrinį“.

DUBURYS“ (2009)

10

Šis filmas yra vienintelis geriausių klasikinių lietuviškų filmų dešimtuke atsidūręs kino kūrinys, sukurtas jau nebe sovietmečių, bet nepriklausomoje Lietuvoje. Klasikiniu „Duburį“ daro dvi aplinkybės – tai juodai baltoje juostoje parodyta istoriją, kurioje iki menkiausios smulkmenos parodyta sovietinė realybė. O antra – „Duburys“ sukurtas pagal Romualdo Granausko romaną. Šis rašytojas parašė scenarijus filmams „Neapykantos pamokos“ (1983, rež. Antanas Maciulevičius) ir „Vasara baigiasi rudenį“ (1981, rež. Gytis Lukšas). O jo apysakos ekranizacija „Gyvenimas po klevu“ (1988, rež. Kazys Musnickas) ligi šiol yra šiurpą keliantis kaltinimas sovietinei santvarkai, ilgai ir metodiškai naikinusiai lietuvių kaimą.

G. Lukšo filmas „Duburys“ (2009) labai tiksliai perteikia Romualdo Granausko romano problematiką ir atmosferą. „Duburį“ ženklina brandus režisieriaus profesionalumas ir žmogiškoji išmintis. Tikriausiai todėl kvapą gniaužia jau pirmieji naujojo filmo kadrai, iš aukštybių apžvelgiantys nuostabią Lietuvos gamtą – per miško masyvą lėtai pūškuojantis traukinys ir lėtai vingiuojanti upė nubrėžia svarbiausią dramatiškų įvykių aplinką. Prie geležinkelio tragiškai nutrūko pagrindinio filmo herojaus Juozapo Gaučio tėvo gyvenimas, ant geležinkelio tilto virš upės pats Gaučys patyrė svarbiausius savo gyvenime lūžius, netoli bėgių paskutinį kartą gyvenime suklupo Gaučio motina su dviem šviežio pieno bidonais, pagaliau du šuoliai nuo tilto atbrailos į mirtiną upės verpetą vainikuoja ir paties Gaučio, ir geriausio jo draugo Vido neilgo gyvenimo istorijas.

Vyresnės kartos žiūrovus, dar nepamiršusius „socialistinio rojaus“ realijų, turėtų persmelkti aštrus atpažinimo jausmas. Puiku, kad filmui pasirinkta nespalvota kino juosta, kurioje kiekviena detalė alsuoja nesumeluotu autentiškumu. Pagirtinas filmo autorių siekis ne stilizuoti praeitį, bet atkurti ją su maksimaliai tikroviškomis detalėmis. Būtent per jas prieš mūsų akis atgyja seniai praeitin nugarmėję laikai, kai dideliais tempais buvo vykdomi socialistinių penkmečių planai, o juos vykdantys žmonės gyveno pusbadžiu, nors degtinės niekada netrūko. Ir pavogti iš statybų ar kolchozo visada buvo ką.

Didžiausią dėmesį filmo autoriai kreipia į emocinę ir seksualinę Gaučio patirtį. Ji prasidėjo nuo nuostabios romantiškos pažinties su kurčnebyle mergina, aistringumo slėpinius atskleidė sovietinio „bendriko“ kaimynės dėka ir tarsi pertempta styga nutrūko tuomet, kai atrodė, kad jau niekas negali sudrumsti šviesios ir laimingos ateities.

Didžiausias G. Lukšo pliusas – mokėjimas visada labai tiksliai parinkti pagrindinių vaidmenų atlikėjus. Debiutantas Giedrius Kiela, vaidinantis Gaučį, labai taupiais, bet tiksliais potėpiais brėžia savo herojaus gyvenimiškos brandos vektorių. Ne tik lietuviškų „Sidabrinių gervių“, bet ir didelės pagarbos nusipelno ukrainietės aktorės Oksana Borbat (Maška) bei Jevgenija Varenitsa (Klava), taip pat „Gervėmis“ apdovanoti Jūratė Onaitytė ir a. a. Vladimiras Jefremovas. Pastarieji tik dviem epizodiniais pasirodymais sugebėjo tobulai suvaidinti ne vien reikiamą sceną, bet ir visą savo herojų likimą.

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Naujienos iš interneto

traffix.lt