Amerikietis kino režisierius Paulas Thomas Andersonas yra vienas žymiausių ir originaliausių dabartinio kino kūrėjų. Nors jis tėra sukūręs aštuonis pilnametražius filmus, jis tiek pat kartų nominuotas Oskarui. 2007-aisiais metais žurnalas „Total Film“ įtraukė Andersoną į geriausių visų laikų kino režisierių dvidešimtuką, o įtakingas savaitraštis „Entertainment Weekly“ 2011 m. skyrė jam paskutinę vietą dešimtuke ir pavadino jį „vienu dinamiškiausių kino režisierių per pastaruosius 20 metų“.
Dar paauglystėje Paulas Thomas pradėjo filmuoti tėvo (jis buvo TV aktorius) mėgėjiška kino kamera. Įdomu, kad vienas geriausių šiuolaikinio kino kūrėjų nesimokė jokiame universitete ir šia prasme yra garbingo „savamokslių“ klubo (jam dar priklauso Quentinas Tarantino, Stevenas Soderberghas, Richardas Linklateris, Spike‘as Jonzas) narys: visi jie kino paslapčių mokėsi atidžiai žiūrėdami begalę filmų. Todėl svarbiausiais savo „mokytojais“ Paulas Thomas Andersonas vadina Martiną Scorsese, Orsoną Wellesą, Maxą Ophulsą, Stanley Kubricką, Robertą Altmaną ir Jonathaną Demme.
Kino teoretikai jau spėjo suformuluoti Andersono stiliaus ypatumus ir įvardinti jo filmuose nagrinėjamas temas. Dažniausiai filmų veiksmas plėtojamas San Fernando slėnyje, tarpusavyje persipina kelios siužetinės linijos su dideliu personažų skaičiumi, veikėjų charakterius dažniausiai sunku pavadinti idealiais. Tarp pastoviai nagrinėjamų temų vyrauja šeimyninių santykių disfunkcija, susvetimėjimas, vienatvė, apgailestavimas, gimtųjų namų ilgesys, savo vietos gyvenime paieškos, praeities šmėklos ir „likimo ruletės“ tema.
Dar prie Andersono stiliaus ypatumų galėtume pridėti ištikimybę mylimiausiems aktoriams, iš kurių galima nesunkiai sudaryti pastovių bendraautorių trupę. Šios trupės narys yra ir operatorius Robertas Elswitas, filmavęs šešis iš aštuonių režisieriaus filmų.
5. „ŽMOGIŠKA SILPNYBĖ“ (Inherent Vice)
Pagal Thomaso Pynchono romaną sukurtas filmas baigia neformalią Andersono trilogiją, kurią pats režisierius vadino „Amerikietiškos paranojos“ istorijomis (ankstesni šio ciklo filmai „Čia bus kraujo“ ir „Mokytojas“). Thomas Pynchonas Amerikoje yra, ko gera, paslaptingiausias po Jerome‘o Salingerio rašytojas: abu buvo užslaptinę savo gyvenimus, nesirodė viešumoje ir tuo baisiausiai intrigavo literatūros specialistus bei savo talento gerbėjus. Tiesa, Salingeris neseniai mirė, o Pinchonas dar gyvas, bet niekas nieko apie jį pasakyti negali (net internete galima rasti vos kelias jo nuotraukas, darytas jaunystėje).
„Žmogiškoji silpnybė“ (2014 m.) nukelia į 8-ojo dešimtmečio Kaliforniją, kur tada vis dar buvo gyva hipių kontrkultūra, bet „gėlių vaikais“ pasivadinusio jaunimo idealus jau aptemdė Charleso Mansono sektos nusikaltimai. Rašytojas yra taip apibūdinęs šį laikotarpį: „Gyvenimas tame psichodeliškame dešimtmetyje buvo kupinas tokios daugybės perspėjimų nepasitikėti žmonėmis, kad jų negalima buvo nubraukti vienu marihuanos suktinės mostu, o vėlesnis dešimtmetis visai neatrodė labiau žadantis“.
Daugiasluoksnę „Žmogiškosios silpnybės“ (ir romano, ir filmo) fabulą atpasakoti labai sudėtinga, nes į talpią kriminalinio romano struktūrą rašytojas sudėjo labai skirtingus elementus, tad šio kūrinio vertintojai net sugalvojo naujadarą „isteriškas realizmas“.
Siužeto centre yra detektyvas Laris Sportelas (Joaquinas Phoenixas), vienu metu tiriantis kelias bylas. Netrukus paaiškės, kad visi tyrimai susiję, o marihuanos apsirūkęs detektyvas, nuolat balansuojantis ties absurdo ir siurrealistinių haliucinacijų riba, pasineria į logikos dėsniams nepaklūstantį verpetą, kuriame persipynė keisti personažai ir nerimą keliančios organizacijos – gangsteriai, , „Juodosios panteros“, kinų sindikatas „Auksinė iltis“, „Arijų brolijos“ neonaciai, psichiatrijos ligoninėje sueigas rengianti sekta, net… kažkokia paslaptinga odontologų profsąjunga.
Prasibrauti pro šią barokišką temų ir prasmių raizgalyną nelengva. Bet nepriklausomai nuo rezultato pats procesas nepaprastai įdomus.
4. „MAGNOLIJA“ (Magnolia)
Tai trečiasis Paulo Thomo Andersono filmas, kuriame išsikristalizavo režisieriaus pomėgis ir sugebėjimas vystyti kelias lygiagrečiai besiplėtojančias istorijas, kurios vis labiau artėja viena prie kitos ir galiausiai susilydo į vientisą žmogiškų likimų mozaiką. Kartu tai ir Amerikos visuomenės miniatiūra, kurioje, lyg moderniame Nojaus laive, surinkti populiariausių profesijų ir tipažų atstovai: nuo vėžio mirštantis senas mizantropas, už jo iš išskaičiavimo ištekėjusi žmona, kilniaširdis policininkas, jauna narkomanė, teisininkas, genialus „moksliukas“, populiarus viktorinos vedėjas, televizijos prodiuseris. Staiga paaiškėja, kad kiekvienas jų turi didelių problemų, ilgai slėptų skaudžių paslapčių arba negali ištrūkti iš vidinių demonų nelaisvės. Dabar atėjo laikas, o kai kam ir paskutinė galimybė suvesti sąskaitas su praeitimi, sąžine ar gyvenimu.
Pagrindinį režisieriaus kūrybos principą galima vadinti rašytojo Vladimiro Nabokovo pasiūlytu terminu „Likimo darbas“: iš pirmo žvilgsnio visai tarpusavy nesusiję atskirų žmonių likimai paklūsta visuotinio dėsningumo taisyklėms, kaip atskiri muzikiniai garsai kartais susilieja į harmoningą polifoninį skambėjimą.
Visuotinio dėsningumo principą režisierius iliustruoja jau filmo prologe gretindamas tris mirties epizodus: 1911 metais nužudomas parduotuvėlės savininkas, 1953-aisiais patyręs gelmių tyrinėtojas absurdiškomis aplinkybėmis žūva miške, o trečioji mirtis ne mažiau absurdiška ir šiurpi – motina netyčia tampa nusižudyti ketinančio sūnaus mirties priežastimi. Visais atvejais atsitiktinumas, ko gero, buvo lemiamas faktorius.
Filme įsimena originalūs kino kameros manevrai, puiki visų aktorių vaidyba, kai kiekvienai nepriekaištingai atliktai solo partijai skirta speciali vieta darniame atlikėjų chore. Operatoriaus darbas taip pat vertas profesionalaus pripažinimo. Kaip ir režisieriaus virtuoziškas gebėjimas surasti daug netikėtų sprendimų ir pripildyti tris valandas trunkančio filmo audinį citatų, aliuzijų ir biblinių nuorodų. Gyvenimo prasmės, kaltės ir atpirkimo motyvai su Senojo Testamento parafrazėmis rimuojami kartais labai subtiliai, o kai kada ir stulbinamų metaforų vaizdais (pvz., gyvų varlių lietus – tiesioginė citata iš Išėjimo knygos, 8.2).
Filmas apdovanotas Auksiniu lokiu Berlyno kino festivalyje ir pelnė tris nominacijas Oskarui.
3. „PAŠĖLUSIOS NAKTYS“ (Boogie Nights)
Antrasis režisieriaus Paulo Thomaso Andersono filmas „Pašėlusios naktys“ (1997 m.) pratęsia ankstyvoje jaunystėje dar 16 mm. juostoje susuktą filmą „Dirko Digglerio istorija“ (The Dirk Diggler Story). Būdamas vos septyniolikos, 1988-aisiais Paulas Thomas susuko pseudodokumentinę provokaciją, skirtą… pornografinio kino užkulisiams.
Ar pornografija gali būti menas? Visiems, kas į šį klausimą atsakytų teigiamai, reikėtų būtinai pažiūrėti ne tik Larso von Triero „Nimfomanę“, bet ir „Pašėlusias naktis“. Amerikiečiai atvirai šį klausimą kėlė jau aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Tikra sensacija, sulaužiusią daugelį tabu, tapo 1972-aisiais metais liepos dvyliktąją JAV ekranuose pasirodęs skandalingas filmas „Gili gerklė“ (rež. Gerardas Damiano), legalizavęs tą kino sritį, kuriai priklausė anksčiau kukliai filmais suaugusiems vadinta produkcija. Anot erotinio žurnalo „Hustler“ leidėjo Larry Flynto, premjeros dieną Niujorke norinčių pamatyti šį filmą žmonių eilė nusidriekė per tris kvartalus. Filmu susidomėjo net seksologai ir psichoterapeutai, kurie savo pacientams „Gilią gerklę“ ėmė rekomenduoti kaip gerą vaizdinę priemonę, padedančią atsikratyti kai kurių kompleksų.
„Pašėlusiose naktyse“ aktoriaus Burto Reynoldso suvaidintas prodiuseris Džekas Horneris net svajoja apie „harmoningą“ pornorevoliuciją. Ne tik svajoja, bet ir aktyviai dalyvauja aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Pietų Kalifornijoje klestėjusiame erotinių filmų kūrimo pasaulyje, kurio autorių menines ambicijas sužlugdė netrukus užplūdęs agresyvus natūralistinių pornografinių vaizdajuosčių srautas.
Vėlesnės primityvios ir vulgarios pornografinės kino produkcijos fone „Pašėlusiose naktyse“ herojai gali pasirodyti esą tikri romantikai. Tikriausiai, jie tokie ir buvo, nes norėjo kurti „aukštąjį meną“.
Kartą vienoje diskotekoje Džekas Horneris sutinka septyniolikmetį Edį Adamsą (Markas Wahlbergas), kuris nepavargsta kartoti, kad „kiekvienas yra apdovanotas kokia nors Dievo dovana“. Pats gi Edis kelnėse turi tai, kas pornografijos versle itin gerai vertinama. Taip vaikinas tampa filmų suaugusiems įžymybe, gerbėjams pažįstama Dirko Digglerio pseudonimu.
2. „BUS KRAUJO“ (There Will Be Blood)
Paulo Thomaso Andersono kūrybos vertintojai visada pastebi šio jauno režisieriaus filmuose senųjų ir šiais laikais klasikais virtusių meistrų įtaką. Su genialiuoju Orsonu Wellesu jį sieja polinkis į epinius apibendrinimus ir tai, kad abu dar iki savo trisdešimtojo gimtadienio išsikovojo išskirtinę vietą JAV kino olimpe. Kaip Jeanas Renoiras ar Max‘as Ophülsas, Paulas Thomas Andersonas mėgsta, kad kamera kuo daugiau judėtų. Su prancūzų „Naujosios bangos“ atstovais ar amerikiečio Martino Scorsese bendraminčiais jį sieja „sinefiliška“ meilė kino klasikai. Kaip Roberto Altmano filmuose, P.T. Andersono kūriniuose taip pat regime gausius aukšto lygio aktorių ansamblius, kuriuose atskiri ryškūs benefisai niekad nesugriauna bendros visumos.
Visomis šiomis savybėmis pasižymi ir tuoj po premjeros modernaus kino šedevru pavadintas filmas „Bus kraujo“, sukurtas pagal JAV literatūros realisto Uptono Sinclairo romaną „Nafta“. Matyt, neveltui savo filmo pavadinime juoduoju Žemės auksu dažnai vadinamą purviną skystį režisierius keičia visai kita substancija, pulsuojančia žmonių gyslose.
Dviem Oskarais apdovanota drama „Bus kraujo“ yra tikra žmogiškų ambicijų epopėja. Tai biblines asociacijas žadinanti istorija apie triumfą ir žlugimą, godumą ir žiaurią ambicijų kainą, kurią savo kailiu patyrė amerikietišką svajonę pagauti panūdęs šachtininkas Danielis Pleinvju. Kartą jis sužinojo, kad valstijos pietvakariuose esančio miestelio žemėje glūdi milžiniški naftos klodai. Kartu su mažu sūneliu vyras apsigyveno Mažajame Bostone ir iš tikrųjų netrukus bevaisėje žemėje aptiko „juodąjį auksą“.
Bet „Bus kraujo“ yra visai ne stulbinamos sėkmės istorija. Tiksliau sakant, ne vien sėkmės istorija. Kaip tik tada, kai naujakuriams ėmė sektis, prasidėjo didelės problemos, o staiga iš žemės gelmių pradėję trykšti naftos fontanai stulbinamu greičiu ėmė keisti Danielio charakterį ir jo ankstesnes vertybes – pasakiški turtai pavertė jį arogantišku magnatu.
Bet už godumą visais laikais reikia mokėti labai brangią kainą. Tai savo metu puikiai parodė JAV kino klasikos šedevras „Milžinas“ (The Giant, 1956 m.): šiame filme pokario jaunimo idealus įkūnijęs aktorius Jamesas Deanas suvaidino kaubojų Džetą Rinką, kurį jo žemėje aptikta nafta ir jos atnešti turtai nužudo jame visas teigiamas savybes.
Panašią transformacija patiria ir Danielis Pleinvju.
Filmas apdovanotas dviem Oskarais: jais buvo apdovanoti operatorius Robertas Elswitas ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Danielis Day-Lewisas.
1. „NEMATOMAS SIŪLAS“ (Phantom thread)
Aštuntasis režisieriaus pilnametražis režisieriaus meninis kūrinys, kuris buvo išskirtinai nufilmuotas Didžiojoje Britanijoje. Oskarų ceremonijoje filmas sulaukė didžiulio dėmesio ir buvo nominuotas net šešiose kategorijose: Geriausias filmas, Geriausias režisierius, Geriausias aktorius, Geriausia antro plano aktorė, Geriausia muzika ir Geriausias kostiumų dizainas, už pastarąjį „Nematomas siūlas“ laimėjo ir pačią Oskarų statulėlę.
Dėmesio centre atsidūrė ne tik apdovanojimas, bet ir žymus britų aktorius, trijų Oskarų laureatas Danielis Day-Lewisas, kurį galėjome matyti ne tik aukščiau paminėtame „Bus kraujo“, bet ir „Linkolnas“, „Niujorko gaujos“, „Paskutinis Mohikanas“ ir kt. Nepaisant didelio talento, aktorius kiekvieną savo būsimą personažą rinkdavosi labai atsakingai, stengdavosi į jį įsijausti taip, kad žiūrovas nepajustų, kad viskas yra suvaidinta. Niekas, tik pats aktorius žino, kokia yra tokio atsidavimo savo darbui kaina. Galbūt todėl Danielis Day-Lewisas baigęs filmuotis šiame filme pareiškė, kad tai buvo paskutinis jo darbas ir daugiau jis kine nebevaidins.
„Žinau, kad mes su Paulu [Thomu Andersonu] daug juokdavomės prieš filmuojant šį filmą. Ir tada, staiga, nustojome juoktis, abu buvome priblokšti liūdesio jausmo. <…> Tuomet buvo sunku su tuo gyventi. Ir vis dar yra.“ – tai buvo aktoriaus komentaras po žinios apie nutraukiamą karjerą, tačiau niekas neabejoja, kad „Nematomas siūlas“ yra Day-Lewiso „išėjimas su trenksmu“.
Reynoldsas Woodcockas (akt. Daniel Day-Lewis) – Anglijoje gyvenantis, XX a. vidurio mados genijus, pamišęs dėl disciplinos, tobulumo ir elegancijos. Jo suknelės skirtos ne bet kam – progą nešioti mados šedevrus gauna tik Anglijos aukštuomenės damos ir kilmingos moterys. Kol Woodcockas turi visišką kūrybinę laisvę, visais buhalteriniais ir kitais, ne tokiais įdomiais reikalais jo mados salone rūpinasi jo sesuo Sirilė (akt. Lesley Manville). Režisierius Paulas Thomas Andersonas yra keistų santykių šeimoje mėgėjas. Woodcocko santykis su Sirile yra sukuriamas keistai motiniškas, lyg jo sesuo atstotų jam jų mirusią motiną.
Iš pirmo žvilgsnio gali pagalvoti, kad „Nematomas siūlas“ yra apie to amžiaus madą, jos svarbą visuomenėje, bet tuo pat metu prasideda ir neįprasta meilės istorija, kuri leis suprasti, kad ne visi romanai yra tobuli ir kupini nuoširdžios meilės. Alma (akt. Vicky Krieps) į Reynoldso gyvenimą įžengia netikėtai, kai jis apsilanko viešbučio restorane, kuriame mergina dirba padavėja. Ji jauna, kilusi iš paprastos šeimos, daug besišypsanti mergina, kurią pakeri Woodcocko brandumas ir pasitikėjimas savimi. Toliau seka vakarienė, kurios metu vyras pasakoja apie savo motiną ir kaip ji padėjo tapti jam tokiu siuvėju, kokiu jis yra dabar. Santykiams įsibėgėjant Alma net nenutuokia, kokia ateitis jos laukia. Reynoldsas toli gražu nėra romantiškų santykių šalininkas, jo galvoje sukasi tik mada ir jo darbas. Visas pasaulis pradeda virsti aukštyn kojomis, kai Alma atsikrausto į jo namus, norėdama įnešti naujų jausmų ir ryškių spalvų į Woodcocko gyvenimą. Žmogui, kuriam tvarka, rutina ir jo taisyklės yra aukščiau visko, bet koks pokytis nėra tai, ko jis tikisi.
Jei žiūrėtume tik iš tos pusės, kur Alma yra šalto, bejausmio ir žymiai vyresnio vyro valdžioje, būtų labai akivaizdu, kad „Nematomas siūlas“ būtų tik dar vienas kino filmas apie moterų nelygybę ir jų išnaudojimą. Tačiau Andersonas labiau suinteresuotas parodyti, kaip vyksta patys santykiai ir jų kūrimas tarp tokio apatiško vyro ir daug stipresnės moters, nei jam atrodo.
Kiekvienas genijus yra šiek tiek išprotėjęs. Alma tai suprato ir turėjo išmokti, kaip su tuo gyventi. Režisierius puikiai atliko savo darbą ir leido mums pažiūrėti į kitokius santykius, kitokius atspalvius ir netgi privertė pasijausti nepatogiai. Paulas Thomas Andersonas yra linkęs būti stačiokiškas, jo naujausi filmai linkę būti šalti, apgaulingi ir keliantys nerimą. Nuo apokaliptinio vesterno „Bus kraujo“ iki išmušančio iš vėžių, atskleidžiančio kulto temą filmo „Mokytojas“, Andersono noras nėra laimėti žiūrovų jausmus – jo tikslas yra suintriguoti ir miglotai atstumti juos – ypač, kai jis piešia tokią viliojančią istoriją, kurios praktiškai neįmanoma nutraukti.
Gediminas Jankauskas, Sandra Šidlauskaitė
