Praėjusią naktį praūžusioje Oskarų apdovanojimų ceremonijoje net 4 Oskarus laimėjo Pietų Korėjoje sukurtas filmas “Parazitas” . Oskarą už geriausią režisūrą gavo ir filmo režisierius bei scenarijaus autorius Bong Joon Ho.

Savo karjerą jis pradėjo dar 1997-aisiais, sukurdamas scenarijų filmui “Motel Cactus” . Kaip režisierius debiutavo jau po trejų metų, 2000-aisiais, prisidėjęs prie filmo “Barking Dogs Never Bitė” kūrimo. Didžiausio pripažinimo iki šiol šis korėjietis sulaukė 2006 m., kai pasirodė jo filmas “The Host” (liet. Šeimininkas). Du šio režisieriaus filmai, jau minėtasis Parazitas ir Okja, taip pat dalyvavo Kanų kino festivalyje, kuriame neliko nepastebėti. “Parazitas” laimėjo Palme d‘Or apdovanojimą, o Bong Joon Ho tapo pirmuoju Korėjos režisieriumi, pelniusiu šį prestižinį apdovanojimą. Jis taip pat buvo nominuotas “Auksiniams Gaubliams” už geriausią režisūrą ir scenarijų. 2017-aisiais puslapis Metacritic šį režisierių geriausių XXI a. režisierių sąraše reitingavo šešioliktoje vietoje.

Gimė Bong Joon Ho 1969-aisiais, grafikos dizainerio ir profesoriaus bei namų šeimininkės šeimoje. Buvo jauniausias iš 4 vaikų, šiuo metu vienas iš brolių dėsto anglų kalbą Seulo universitete, o sesuo moko mados dizaino Anyang universitete. Taigi, augęs šeimoje, kurioje išsilavinimui buvo skiriamas išskirtinis dėmesys, Joon Ho taip pat studijavo universitete, kur ir susidomėjo kinu. Kartu su kitais studentais įkūrė kino klubą “Yellow Doors” , kaip klubo narys jis sukūrė pirmuosius savo filmus. Būtent nuo to laiko jaunojo korėjiečio susidomėjimas kinu tik augo, ir vėliau jis ne kartą minėjo, kad vienas didžiausių jo įkvėpėjų visada buvo Kventinas Tarantino.

5. „ŠEIMININKAS” (The Host, 2006)

Vienas pirmųjų režisieriaus Bong Joon Ho filmų, pelniusių tarptautinę sėkmę ir pripažinimą – 2006-aisiais pasirodęs “Šeimininkas” . Pasak režisieriaus, įkvėpimas šiam scenarijui jam kilo perskaičius straipsnį apie vietinį žveją, Hangano upėje pagavusį deformuotą žuvį, kurios stuburas atrodė tarsi S raidė. Dėl pirmojo režisieriaus filmo pasisekimo, šiam filmui gana anksti prognozuota didelė sėkmė, ir nebuvo apsirikta – tuo metu “Šeimininkas” tapo pelningiausiu visų laikų Pietų Korėjos filmu. Turint omeny, kad tai buvo tik trečiasis Bong Joon Ho režisuojamas filmas, buvo turimas nemenkas biudžetas – virš 10 milijonų JAV dolerių, kurie, vertinant tuometinę finansinę situacija, buvo didelė suma, tačiau siaubo filmui reikalingi specialieji efektai, kainuojantys nemažas sumas.

Verta paminėti, kad nemažai šios kino juostos scenų buvo filmuota būtent lauke, prie Han upės, o ne studijoje. Tiesa, būtent tai sukėlė nemažai problemų tiek aktoriams, tiek ir visai komandai – teko kovoti su temperatūrų ir orų pokyčiais, buvo skiepijama nuo virusinių ligų.

Filme pasakojama apie iš Seule tekančios Han (Hangano) upės iškilusį siaubingą monstrą, kuris pradeda puldinėti žmones. 2000-ieji. Amerikiečių armijos patologas savo korėjiečiui asistentui patiki 200 buteliukų formaldehido, ir liepia juos nuleisti į Han upę. Bėgant metams, žuvys upėje pradeda žūti, ir galiausiai žmonės išvysta siaubingą monstrą. Vienos iš pagrobtųjų tėvas pasiryžta kovoti už savo dukros gyvybę. Visos kino juostos metu bandoma rasti būdą, kaip nugalabyti miestą siaubiančią ir gyventojus grobiančią pabaisą. Galiausiai, įniršęs dėl dukters žūties, tėvas puola miegantį siaubūną, ir, padedamas keleto kitų vyrų, perveria pabaisą metaliniu strypu ir taip ją nužudo.

Pradinė filmo scena, kurioje vaizduojamas upės teršimas, paremtas tikrais faktais. Vaidmenis filme atlieka gausus būrys Pietų Korėjos aktorių, kurie vėliau pasirodo ir daugelyje kitų Bong Joon Ho režisuojamų filmų. IMDb svetainėje šis filmas yra įvertintas 7 balais iš 10, o iš kino kritikų sulaukė nemažai teigiamų atsiliepimų. “Šeimininkas” debiutavo 2006-ųjų Kanų kino festivalyje, o pirmąjį savaitgalį, kai pasirodė kino teatruose Pietų Korėjoje, sumušė visus lankomumo rekordus ir pateko į rekordų knygą. Filmas laimėjo daugybę apdovanojimų Korėjos ir Azijos kino festivaliuose, režisierius Bong Joon Ho sulaukė daugybės pagyrų už puikų darbą ir tarptautinio pripažinimo. (V. Š.)

4.  „SNIEGO TRAUKINYS“ (Snowpiercer, 2013)

Režisierius Bong Joon-ho pateikia įtaigią gyvenimo traukinio metaforą. Tiesa, ko gero tik Rytų pasaulio režisieriai sugeba taip miglotai kalbėti apie aiškius ir paprastus dalykus. Retai kada mokslinė fantastika sugeba taip neblogai pasiknaisioti po žmogaus vidurius, norus, troškimus ir siekius.

Filmo veiksmas vyksta 2031 – siais, po to kai praėjo jau septyniolika metų nuo to laiko kai žlugo paskutinis bandymas sustabdyti globalinį klimato atšilimą. Žemės planetą sustingdęs ledynmetis išnaikino visą žmoniją. Liko gyvi tik tie, kurie spėjo nusipirkti bilietą ar kitaip patekti į traukinį. Milijardierius pramoninkas Vilfordas (Edas Harris) vienintelis numatė, kad miestus sugriaus ir užšaldys sniegas. Todėl jis nutiesė milžinišką geležinkelį ir sukonstravo traukinį, kuris privalo judėti be sustojimų, nes kitaip varikliai neteks energijos. Per kiekvienus metus traukinys apvažiuoja vieną ratą aplink pasaulį. Jame apsigyvenusi visuomenė pasiskirstė pagal socialines klases: vargingiausieji keleiviai apgailėtinomis sąlygomis tūno keliuose paskutiniuose vagonuose ir tarnauja turtingiesiems, o pasiturintys asmenys įsikūrė prabangiai įrengtose kajutėse arčiau lokomotyvo. Nenuostabu, kad neapsieinama be nesutarimų ir pagiežos, tad traukinyje bręsta revoliucija. Norint ją laimėti, reikia užgrobti lokomotyvą ir perimti variklių kontrolę.

Kitaip sakant, pasaulis kitas – problemos tos pačios. Nors žmonija ties išnykimo riba, batas tebėra batas. Kaip ir visais laikais reikia žinoti savo vietą. O kai pamiršti kur ta tavo vieta ar ne pagal paskirtį naudoji batą – susilauki bausmės. Bausmės irgi nelabai keičiasi. Gal tik jų vykdymo metodai tobulėja. Kadaise Soboro teisynas už vagystes baudė nukirsdamas rankas, vėliau tai propagavo ir fašistinės Vokietijos lyderis, na štai tolimoje ateityje rankos neteksime, jei ne pagal tiesioginę paskirtį naudosime batus. Tad visais laikais pravartu žinoti, kur tavo ir tavo batų vieta.

Nors prieš akis rodomas išgalvotas ateities pasaulis na arba viena iš galimų ateičių, ja visai nesunku patikėti. Nuo Didžiosios Romos imperijos laikų iki tariamos/galimos pasaulio priešpabaigos laikotarpio vyrauja tos pačios bėdos bėdelės. Akivaizdi neteisybė, silpnesnių žeminimas ir engimas, išnaudojimas. Šalia valkiojasi ir laisvės bei teisybės paieškos. Iš dalies, kuo skiriasi pateikiamas žiaurus ir negailestingas traukinio pasaulis, nuo pasaulio kuriame gyvename dabar?  Žinoma, čia pateikiamas žiauresnis ir skurdesnis žmonijos kapituliacijos vaizdinys. Bet skirtumas nėra jau toks akis draskantis. Žiūrint „Sniego traukinį“ galima trepsėti iš pasipiktinimo ir spjaudyti į ekraną, kad egzistuoja tokia neteisybė, tačiau ši vaizduojama neteisybė nėra fantastikos dalis.

Kaip ir didžiosios bėdos užprogramuotai eina iš kartos į kartą, taip, matyt, genetiškai pasireiškia ir pasipriešinimo troškimas. Žmonės niekada nesimėgavo engimu ir anksčiau ar vėliau atsirasdavo kažkokio pobūdžio pasipriešinimo judėjimas. Atsiranda jis ir čia.

Filmas kažkaip visai netikėtai ima priminti žaidimą. Seną gerą šaudyklę. Lygis po lygio, durys po durų ir štai bosas – didysis, galutinis susikovimas. Gal toks įspūdis susidaro todėl, kad filmas kurtas pagal grafinį romaną „Le Transperceneige“. Kad ir kaip ten bebūtų visas pateikiamas gyvenimas panašėja į žiaurų žaidimą, kur darosi vis sunkiau suprasti, kas laimi, o kas pralaimi.

„Sniego traukinys“ paliečia amžinąsias problemas, dar kartą primindamas apie jau amžių amžius egzistuojančią ir niekur neketinančią trauktis neteisybę. Tuo pačiu metu, tas pats traukinys neleidžia pamiršti ir fakto, kad viską daro pats žmogus ir tik jis atsakingas už savo veiksmus. (R.Č.)

3. ,,Okja“ (2017)

Režisieriaus Bong Joon-ho ,,Okja“  vienas labiausiai paslaptingų ir prieštaringai vertinamų Kanų kino festivalyje pasirodžiusių ir  netgi protestų sulaukusių filmų. Jis sukėlė dar daugiau klausimų. Kas tai yra iš tikrųjų? Filmas vaikams? Proveržis nuotykių filmuose? Subtili politinė alegorija? Siaubinga distopinė satyra, o gal vegetarų manifestas?

Iš tiesų ,,Okja“- tai satyrinė komedija susijusi su globalizacijos išdaigomis. Filmo įdomybės yra genetiškai modifikuoto maisto produkcija ir blogas elgesys su gyvūnais. Šios istorijos širdis yra miela draugystė tarp modifikuoto gyvūno, primenančio peraugusią kiaulę ar mažą begemotą, ir korėjietės merginos Mijos (akt. An Seo Hyun). Galite vadinti tai kuoktelėjusiu vaikišku filmu, bet jis siunčia tam tikrą žinutę.

Istorija prasideda įvadu apie Lucy Mirando (akt. Tilda Swinton) ir Mirando korporaciją sumaniusius sukurti projektą Čilės paršelių veisimui, kuriuos užauginti bus ekonomiškai lengviau ir galbūt padės išspręsti maisto trūkumą. Lucy įspūdinga moteris nužengusi tarsi iš košmaro: platininė blondinė, korporacijos primadona. Per spaudos konferenciją ji praneša, kad naujosios kiaulės sukels minimalų poveikį aplinkai, joms reikės mažiau maisto ir sukels revoliuciją maisto pramonėje.Korporacija paskelbia visuotinį konkursą, kuriame ūkininkai iš viso pasaulio gaus po vieną tokią kiaulę. Kiekvienas stengsis užauginti kuo didesnę ir skanesnę, varžysis tarpusavyje dėl pergalės.

Vėliau istorija persikelia į laikotarpį po kelių metų. Mija yra našlaitė, gyvenanti Šiaurės Korėjos kalnuose ir jos mylimiausia kiaulė Okja jai yra kompanionė ir geriausia draugė. Tuo metu, Niujorke atėjo laikas įvertinti užaugintas kiaules ir korporacija pradeda imtis veiksmų. Blogoji korporacija, sukūrusi Okja, susigražina ją atgal, siekdama paversti šonine.

Juosta, kurioje taip pat sublizgėjo Jake Gyllenhaal bei Paul Dano, tvirtai stovi prieš dalykus, kurių nemėgsta daugelis: didelės ir godžios korporacijos, genetiškai modifikuoti produktai ir žmonės, siekiantys valdyti visas pasaulio valstybes ir turėti didžiulę galią. Tai yra vienas iš tų filmų, kuriame žiūrovai įtikinami mylėti padarą, patiriantį smurtą. (G.V.)

2. „Prisiminimai apie žmogžudystę“ (Memories of murder, 2003)

Tikrais faktais paremta detektyvinė drama pasakojanti apie pirmojo Pietų Korėjoje serijinio žudiko žmogžudystes. Siaubingi žudymai vykdyti tarp 1986-ųjų ir 1991-ųjų, Hwaseong miestelyje, esančiame Gyeonggi provincijoje.

Filmo režisieriui – Bong Joon-ho tai tebuvo antrasis darbas. Pirmasis jo kūrinys buvo „Lojantys šunys nekanda” („Barking dogs never bite“). Ši aplinkybė nesutrukdė „Prisiminimams apie žmogžudystę“ susižerti 13 apdovanojimų ir patekti į 20-ies mėgstamiausių Quentino Tarantino filmų sąrašą. Viename interviu Q.Tarantino netgi pavadino Bong Joo-ho Korėjietiškuoju S. Spielbergu.

Kitaip, nei beveik visuose detektyviniuose filmuose siužetas koncentruotas ne į žudiką ar jo vykdomas žmogžudystes, tačiau į bylą tiriančius detektyvus, kuriems užkrauta didžiulė atsakomybė. Filmas prasideda saulės nupliekstuose laukuose, vietos ūkininkui vežant pagrindinį detektyvą Park Doo-man (Kang-ho Song) į pirmosios aukos žmogžudystės vietą. Pastarasis detektyvas, įkūnija nekompetetingą, savo darbo nelabai išmanantį policininką, nuovadoje, kurioje jis dirba – pastovi sumaištis ir chaosas. Režisierius balansuoja tarp parodijos, juodojo humoro ir tikrojo realizmo, kuris auga pačioje filmo pabaigoje.

Kuomet randama antroji serijinio žudiko auka – tyrimas įgauna pagreitį. Kadangi miestelis, kuriame vyksta veiksmas yra gan mažas, visos aukos žinomos, tai kelia žmonių paniką, pritraukią daug žiniasklaidos, o pareigūnai spaudžiami kuo greičiau surasti laisvėje besiblaškantį ir naujų aukų beieškantį nusikaltėlį.

Neilgai trukus pareigūnas Park Doo-man su kolega Cho Young-Koo (Kim Roi-ha) areštuoja vieną iš kaimo vaikų, turintį psichinę negalią, jis persekiodavo nužudytą merginą ir tai detektyvams kėlė įtarimą. Cho Young-Koo įkūnija blogąjį policininką, kuris nevengia naudoti fizinės jėgos, kuri jam teikia pasitenkinimą prieš bejėgį vaiką. Nusivežę vaiką į įvykio vietą prieš juos stebinčią minią verčia vaiką prisipažinti dėl nužudymų ir rodyti kokiu būdu jis tai padarė. Detektyvų tardymą sutrukdo berniuko tėvas, kuris išsiveda berniuką iš įvykio vietos nepakęsdamas tokio žeminimo.

Tyrimas pasisuka kita linkme į miestelį atvykus detektyvui iš Seulo. Seo Tae-yoon (Kim Sang-kyeong) – ramus, kompetetingas, savo darbą išmanantis tyrėjas profesionalas. Daugelyje scenų jis stovi šalia Doo-man, rūko cigaretę, galvoja, nesikiša į tyrimą, tačiau ieško dokumentų įrodančių vieną ar kitą įkaltį. Nuo filmo vietos, kurioje atsiranda Tae-yoon vyksta varžybos tar dviejų detektyvų, varžybos, tarp logikos, proto ir emocijų. (M.Ž)

1. „PARAZITAS“ (Parasite, 2019)

Kanuose „Parazitas“ buvo apdovanotas Auksine palmės šakele, o ankstesnysis Pietų Korėjos režisieriaus Bong Joon-ho filmas „Okča“ (Okja, 2017) čia susilaukė kontraversiško vertinimo ir piktų festivalio organizatorių priekaištų. Vasario 10 d. naktį Los Andžele iškilmingoje ceremonije JAV Kino meno ir mokslo akademija „Parazitas“ įvertintas net 4 „Oskarų“statulėlėmis. Ir tikrai ne be reikalo. Juosta pripažinta geriausiu filmu, geriausiu užsienio filmu, apdovanota už geriausią originalų scenarijų, o Bong Joon-ho atsiėmė „Oskarą“ už geriausią režisūrą. „Parazitas“ taip pat yra pirmasis filmas sukurtas ne anglų kalba laimėjęs „geriausio filmo” kategorijoje.

„Parazitą“ jo režisierius Bong Joon-ho apibudino kaip „komediją be klounų ir tragediją be piktadarių“. Kaip ir jo kolega Hirokazu Koreeda, Bong Joon-ho žvelgia į savo filmo herojus su neslepiama simpatija ir neskuba jų teisti, nors abejuose filmuose dėmesio centre atsidūrusios šeimos elgiasi aiškiai nusižengdamos įstatymams. Tokijo lūšnynuose gyvenanti „Vagiliautojų“ šeima maisto ir būtinų daiktų prasimano juos tiesiog pavogdama parduotuvėse. Maisto produktų vagystė jiems – ne tik vienintelis prasimaitinimo šaltinis, bet ir savotiškas smagus ritualas. Šią savo veiklą šeima net nelaiko nusikaltimu ir mėgsta sakyti: „Kol daiktai guli ant parduotuvės lentynos, jie niekam nepriklauso“. Vadinasi, ir jų pasisavinimas nėra vagystė.

„Parazito“ herojus nusikalsti verčia ta pati socialinė bėda – skurdas, kuris, kaip matome „Vagiliautojuose“, labai stimuliuoja išradingumą. Išradingi yra ir Kitcheko šeimos nariai. Jie su šiuolaikine socialine atskirtimi kovoja labai originaliu būdu – susiranda pasiturinčią šeimą ir pamažu užgrobia jų namus. Anekdotiška situacija palengva išsirutuliuoja į gražią metaforą, kur „parazitų“ etiketės nusipelno visi – ir tie, kurie ne visai dorais būdais susikrauna kapitalą ir jo dėka susikuria savo prabangų gerbūvį, ir tie, kurie svetimomis gėrybėmis įžūliai bei savanaudiškai pasinaudoja.

Gimęs nepasiturinčioje šeimoje Bong Joon-ho „Parazito“ scenarijų rašė, prisiminęs jaunystėje įgytą patirtį. Būdamas studentas jis prie stipendijos prisidurdavo dirbdamas repetitoriumi. Kartą ši veikla jaunuolį atvedė į prabangius namus su sauna ir baseinu. „Parazito“ siužetas taip pat prasideda jauno repetitoriaus vizitu į turtuolių Pakų namus. Atvykėlio tikslas – išmokyti šeimininkų dukrą anglų kalbos. Bet netrukus Pakų namuose vienas po kito atsiranda ir kiti naujojo „įnamio“ šeimos nariai. Tada ir prasideda tai, ką režisierius apibudino kaip vis dažnėjančius atvejus, kai viena žmonių grupė tampa psichologiškai priklausoma nuo kitos: „Negalima pasakyti, kad parazitais filmo herojai tapo iš pat pradžių. Jie yra mūsų kaimynai, draugai ir kolegos, atsidūrę ant bedugnės krašto. Gyvendami tokiame pasaulyje, kaip mūsų, kas galėtų pasmerkti už išlikimą kovojančią šeimą ir pavadinti tokius žmones parazitais?

Pamąstyti tikrai yra apie ką. (G.J)

Gediminas Jankauskas, Viktorija Šaulytė, Monika Žilaitytė, Goda Varneckaitė, Raminta Česnaitė

Taip pat skaitykite: