TOP 5 režisieriaus Gaspar Noé filmai

Paskelbė: Gediminas Jankauskas Data: 2019-09-23 10:56

Spausdinti | Komentarai

MENAS AR PORNOGRAFIJA? – Jau gerą dešimtmetį tokio pobūdžio ginčai įsiplieskia visada, kai tik ekranuose pasirodo naujas Prancūzijoje gyvenančio ir kuriančio argentiniečio Gasparo Noé filmas. Prie tokio rezultato režisierius ėjo ilgai ir nuosekliai. Ir šiame kelyje jį lydėjo prieštaringa reputacija (prancūzai tokius žmones nuo senio vadina enfant terrible). Vieniems Gasparas Noé buvo ir tebėra visus tabu laužantis genialus vizionierius, kitiems – prasto skonio (paprasčiau kalbant, kičo) karalius

Pokalbiuose apie šį režisierių dažnai skamba ir žodis „provokacija“, kurio Gasparas Noé labai nemėgsta: „Man jis skamba kaip kažkokios ligos pavadinimas. Nekuriu filmų tam, kad ką nors šokiruočiau. Nieko neverčiu mano filmų žiūrėti. Man, pavyzdžiui, nepatinka amerikiečių ir prancūzų komedijos. Jos man nuobodžios, todėl jų sąmoningai nežiūriu. Kiti taip pat turi pasirinkimo teisę. Mano filmai nerodomi per televiziją, todėl niekas jų nepamato atsitiktinai. Reikia nueiti į kiną arba nusipirkti DVD. Jei kas nors taip pasielgia, vadinasi, nori mano filmą pažiūrėti. Todėl nesuprantu, kodėl po to kai kas jaučiasi įsižeidęs“.

Taip režisierius komentavo ankstesnį savo filmą „Pasinerk į tuštumą“ (2009), kurio didelę dalį sudarė mirtinai sužeisto vaikino Oskaro sielos, nenorinčios palikti žmonių pasaulį, klajonės praeities, dabarties ir ateities labirintais.

Gasparas Noé – baigė kino studijas Nacionalinėje Louis Lumière’o aukštojoje kino mokykloje. Jo trumpametražis filmas „Kūnas“ (Carne, 1991) ir pilnametražis debiutas „Vienas prieš visus“ (Seul contre tous, 1998) apdovanoti Kanų kino festivalyje. Abejuose filmuose pagrindinis herojus buvo Mėsininku vadinamas vyras, kuris „Kūne“ žiauriai sužalojo žmogų, kurį klaidingai palaikė savo mažametės dukros tvirkintoju, ir už tai sėdo už grotų, o filme „Vienas prieš visus“ išėjęs į laisvę jis bando rasti savo vietą naujame gyvenime.

Kinematografinio pasaulio įžymybe Gasparas Noé tapo po to, kai 2002-aisiais Kanų kino festivalyje buvo parodytas „Nesugražinamas laikas“.

Ryškus individualistas Gasparas Noé kartais sudalyvauja kolektyviniuose kino projektuose. Pavyzdžiui, 2006 m. buvo sukurtas dokumentinių novelių filmas „Aštuoni“ (8): jame aštuoni garsūs pasaulio režisieriai (Jane Campion, Mira Nair, Gusas Van Santas ir kt.) stengėsi atkreipti žmonių dėmesį į skaudžiausias pasaulio problemas. Gasparo Noé novelė „SIDA“ buvo skirta AIDS epidemijos proveržiui Afrikos respublikoje Burkina Faso. Kitas bendras projektas  „Septynios dienos Havanoje“ (7 días en La Habana, 2012) yra septynių režisierių vaidybinių novelių ciklas, skirtas Kubos sostinės kasdienybei ir paprastiems jos gyventojams (Gasparo Noé novelė vadinasi „Ritualas“ (Ritual).

Bet, žinoma, geriausiai Gasparas Noé jaučiasi tada, kai jam niekas netrukdo ir nebando įsprausti į rėmus. Kokie jie bebūtų.

5.  „NESUGRAŽINAMAS LAIKAS“ (Irréversible, 2002)

Irréversible, 2002

Kinematografinio pasaulio įžymybe Gasparas Noé tapo po to, kai 2002-aisiais Kanų kino festivalyje buvo parodytas „Nesugražinamas laikas“ (kartais filmas vadinamas „Apnuoginta prigimtis“). Kanuose prizų filmas negavo, užtai buvo pavadintas skandalingiausiu metų kino įvykiu, o režisierius Gasparas Noé pelnė garsiausio provokatoriaus pravardę (anksčiau šis titulas priklausė Larsui von Trierui).

Filmo siužetas padalintas į 13 epizodų, sumontuotų ne nuosekliai, bet atbuline tvarka. Žiūrovus ypač šokiravo du epizodai – devynias minutes trunkanti pagrindinės herojės merginos Aleks sadistiško sumušimo ir išžaginimo požeminiame perėjime scena. Kitoje scenoje, vykstančioje  gėjų klube brutaliai nužudomas pats prievartautojas.

Pasakojama, kad premjerinio seanso metu Kanuose 20 žmonių nualpo, o dar 250 išėjo iš salės nesulaukę seanso pabaigos. Užtai tie, kurie pasiliko iki šio žiūrovų sadistiško kankinimo pabaigos plojo atsistoję. Vėliau „Nesugražinamas laikas“ Stokholmo kino festivalyje gavo geriausio filmo apdovanojimą.

Filmas iš tikrųjų šokiruoja, ypač nežmoniškai ilgai trunkanti scena, kurioje aktorės Monikos Bellucci vaidinama mergina prievartaujama požeminėje perėjoje. Neįprasta ir pasakojimo maniera, kai siužetas juda nuo finalo link pradžios. O kiekvienoje tarpinėje stotelėje autoriai bando atvesti žiūrovą iki fiziologinės ribos, ženklinančios dar vieną žiaurumo estetikos akimirką. Jas vertinti atskirai – beprasmiška.

Šiais laikais vis dažniau užsimenama apie dvidešimt penktąjį kadrą, kuriuo kinematografininkai gali tiesiogiai veikti žiūrovų pasąmonę šokiruojančiais dirgikliais (žr. Davido Fincherio „Kovos klubą“, kurioje kino mechaniku dirbantis Brado Pitto herojus į kiekvieno rodomo filmo juostą kas 24 kadrai įklijuoja pornografinį vaizdelį): taip žiūrovas pats to nesuvokdamas (akis tokio 25-o kadro turinio negali užfiksuoti) gauna galingo fiziologinio dirgiklio impulsus.

Nesirengiu diskutuoti apie tai, ar Gasparas Noé savo kūryboje naudojasi dvidešimt penktuoju kadru, bet psichodelinį poveikį žiūrovų psichikai jis tikrai moka daryti. Pavyzdžiui, „Nesugražinamame laike“ ataka žiūrovų psichikai daroma „dviem frontais“ – hiperrealistiniais vaizdais ir juos lydinčia muzika bei žemo dažnio garsais: būtent pastarieji, kaip seniai įrodyta mokslininkų, žmonėms sukelia nerimo jausmą, galvos svaigimą ir su juo susijusį šleikštulį.

Manau, kad režisierius sąmoningai siekia panašaus efekto.


4. „PASINERK Į TUŠTUMĄ“ („Enter the Void“)

Enter the Void

Šį režisieriaus Gasparo Noé filmą Lietuvoje parodęs „Kino pavasaris“ pristatė kaip „stulbinančia, hipnotizuojančią, stroboskopinę, haliucinacinę ir unikaliai nufilmuotą psichodelinę melodramą apie gyvenimą, seksą, mirtį ir reinkarnaciją“.

Tokie epitetai tiksliai charakterizuoja ne tik šio filmo, bet ir visą Gasparo Noé kūrybą, kaip ir jo pagrindines filmų temas, ypač seksą bei mirtį. Šia prasme šį režisierių galima lyginti su jo kolega Peteriu Greenaway‘umi, uris ne kartą sakė, kad tikrąjį menininką turėtų dominti tik dvi svarbiausios temos – seksas ir mirtis.

„Pasinerk į tuštumą“ – tai ilga (filmas trunka 160 minučių) psichodelinė kelionė metafizinėje zonoje tarp gyvenimo ir mirties. O „tuštuma“ čia ne tik šios zonos apibudinimas, bet ir konkreti geografinė vieta. „Tuštuma“ vadinasi vienas Tokijo klubas, kuriame smulkus prekeivis narkotikais Oskaras (Nathanielis Brownas) klientams pardavinėja kvaišalus.

Vieną naktį per policijos reidą vaikinas nušaunamas. Kai jaunuolis guli merdėdamas, jo siela atsisako palikti gyvųjų pasaulį, nes Oskaras savo seseriai Lindai (Paz de la Huerta) pažadėjo niekada jos neapleisti. Taigi, nenurimusi vaikino siela yra pasmerkta klajoti po miestą ir, peržengdama sąmonės ribas, sugrįžta į žmogaus užgimimo pradžią. Taip praeitis, dabartis, ateitis ir juos lydintys košmarai susilieja į vieną haliucinaciją.

Režisierius Gasparas Noé prisipažino prie šio savo filmo ėjęs ilgai. Mintis nufilmuoti pomirtinį gyvenimą jam šovė jaunystėje perskaičius amerikiečio psichologo Raymondo Moody knygą „Gyvenimas po gyvenimo. Fenomeno tyrimas – kūniškos mirties išgyvenimas“ (Life after life: The investigation of a phenomenon — survival of bodily death). Šioje knygoje, apibendrinęs 150 klinikinę mirtį patyrusių ligonių prisiminimus, Raymondas Moody įteisino terminą „išgyvenimai mirties akivaizdoje“ (angl. near-death experiences) ir išskyrė devynias dažniausiai pasitaikančias ribinės situacijos patirtis (antroje knygoje „Pamąstymai apie gyvenimą po gyvenimo“ tokių patirčių sąrašą mokslininkas išplėtė iki penkiolikos).

Kitas režisieriaus įkvėpimo šaltinis – garsioji „Tibeto mirusiųjų knyga“, kurią filme kelis kartus rankose laiko pagrindinis herojus.

Gasparas Noé pasakojo filmo „Pasinerk į tuštumą“ scenarijų su pertraukomis rašęs net penkiolika metų. Kai siužetas įgavo ryškesnius kontūrus, režisierius nusprendė, kad istorija turi būti panaši į literatūroje dažnai naudojamą pasakojimą pirmuoju asmeniu.

P.S. „Nesugražinamą laiką“ Gasparas Noé vadino vienu iš tarpinių etapų kelyje į „Pasinerk į tuštumą“.

3.  „MEILĖ“ (Love, 2015)

Love

Po  premjeros Kanų kino festivalyje „Meilė“ susilaukė kontraversiško vertinimo (mes šį skandalingą filmą pamatėme „Scanoramoje“).

Šiuo filmu labiausiai priartėju prie to, ką per gyvenimą sužinojau apie būtį. Taip pat tai pats melancholiškiausias mano  filmas. Man malonu, kad galiu dalytis šiuo džiaugsmo, ekstazės, atsitiktinumų ir klaidų kaleidoskopu“, – sakė režisierius.

„Meilė“ yra labiausiai „kūniškas“ Gasparo Noé filmas, po kurio kažką naujo erotiniame kine parodyti bus nelengva. Jau pirmoje scenoje skambant Eriko Satie muzikai nejudanti kamera rodo beveik tris minutes trunkantį dvigubos masturbacijos (angl. hand job) procesą. Jokios imitacijos, viskas absoliučiai tikroviška, kaip, beje, ir kitose lytinių aktų scenose (matyt, neatsitiktinai ant filmo herojaus Merfio (Karlas Glusmanas) miegamojo sienos kabo Piero Paolo Pasolinio filmo „Salo, arba 120 Sodomos dienų“ plakatas).

Pagrindiniu filmo atrakcionu tapo atviros erotinės scenos (jos nufilmuotos 3D formatu). Reklamuojant „Meilę“ žiūrovų dėmesį kaitino  intriguojantys pornografinio turinio plakatai, o filmo herojaus žodžius „Aš noriu kurti filmus iš spermos, kraujo ir ašarų“ kritikai peradresavo pačiam režisieriui.

„Meilė“ pasakoja apie jauną kino režisierių Merfį, kuris Paryžiuje susipažįsta su mergina, vardu Elektra, ir energinga brunetė tuoj pat įtraukia vaikiną į pavojingų aistrų sūkurius. Netrukus abu supranta, kad slapta svajoja apie seksą trise, todėl į savo žaidimus įtraukia kaimynę Omi. Po to, kai slapčiausios svajonės išsipildo, Merfis apsisprendžia tęsti santykius su kaimyne, kuri neplanuotai pastoja. O atsitiktinai tapęs tėvu Merfis bando rasti atsakymą į klausimą, kaip jis tapo praktiškai visai nepažįstamos moters vyru ir jos vaiko tėvu.

Vienu metu net ima atrodyti, kad filmas pasuks į kriminalinio trilerio lankas, kai iš buvusios merginos motinos skambučio Merfis sužino, kad jos dukra kažkur pradingo. Bet visa tai – tik lukštai, nuo kurių išlaisvinę Gasparo Noé filmo išorę, gauname… tradicinę melodramą su gana konservatyviu finalu. Tada ir paaiškėja, kad režisierius tik apsimeta ciniku, o iš tikrųjų jis taip slepia savo jautrią ir švelnią natūrą.

2. „EKSTAZĖ“ (Climax, 2018)

Climax

„Jaunų šokėjų trupė susirenka atokioje apleistoje mokykloje į pirmą bendrą repeticiją. Iškart po jos prasideda visą naktį trunkantis vakarėlis, kuris iš girto pasilinksminimo virsta tikru pragaru, nes kažkas į gėrimus įmaišė stiprių haliucinogenų. Stebėdamas, kaip iš narkotikų veikiamų veikėjų pasąmonės gelmių nevaržomai iškyla slapčiausi troškimai ir nuoskaudos, Gasparas Noé kaip niekada įtaigiai ir svaiginančiai įtvirtina dar S. Freudo suvoktą tiesą: lytinis potraukis ir mirties vara – dvi to paties medalio pusės“, – taip mūsų žiūrovams filmą „Ekstazė“ pristatė „Scanorama“ .

Prancūzai saviškiams šį filmą reklamavo pasitelkę paties skandalingo menininko pasisakymus: „Jūs niekinote filmą „Vienas prieš visus“, nekentėte „Nesugražinamą laiką“, jums kėlė šleikštulį „Pasinerk į tuštumą“, jus prakeikėte „Meilę“. Dabar išmėginkite mano naująjį filmą „Ekstazė“.

Filmo pradžioje rodoma kruvina moteris šliaužianti sniegu, kamera seka jos judesius žvelgdama iš viršaus. Kas ši moteris ir kas jai nutiko, režisierius aiškinti neskuba, tik užrašo, kad „filmas skiriamas kūrėjams, kurių su mumis nebėra“ ir tuoj po to informuoja žiūrovus, kad filmas sukurtas pagal realius įvykius, atsitikusius Paryžiuje 1996 metais.

Banalus raudono kraujo ir balto sniego rimavimas yra vienas iš daugelio kontrastų, o juos Gasparas Noé visada mėgsta. Ypač tokius, kuriuose seksualumas lengvai nuslysta į pornografinius vaizdinius. Juos įprastai stimuliuoja alkoholis bei kvaišalai, o šį kartą dar ir svaiginantys „purvini šokiai“.

Kai kuriuos šokėjus režisierius pristato, leisdamas jiems patiems pasakyti, ką jiems reiškia šokis. Vėliau veiksmas ilgam bus uždarytas į pritemdytą belangę izoliuotą patalpą, kurioje daug siaurų koridorių, skirtų tiems, kas užsimano su partneriu ar partnere pasišalinti (žinoma, kad ne naujų šokio žingsnelių repeticijoms). O ir pagrindinė šokių salė vis garsiau skambant muzikai ir vis stiprėjant narkotikų bei sangrijos poveikiui viskas pamažu, bet užtikrintai rieda link kolektyvinės paranojos, į kurią režisierius jam būdinga maniera (tikriausiai, pasiskolintą iš J.L. Godard‘o) prikaišioja šūkius primenančių užrašų: „Gyvenimas – kolektyvinė neįmanomybė“, „Egzistavimas – trumpalaikė iliuzija“, o finalui artėjant – „Mirtis – unikali patirtis“.

Antroje filmo dalyje dingsta visos intertekstualios ar kinematografinės nuorodos. Iki šiol žiūrovas turėjo intelektualiai interpretuoti kūrinį, o dabar atėjo laikas baisėtis pačiu reginiu. Nors šioje filmo dalyje yra keletas atvirai perteklinių smurto scenų, galima drąsiai teigti, kad pats filmas nėra vizualiai žiaurus. Tačiau tai vis tiek ekstremalus kūrinys, o stipriausia jo savybė yra būtent netiesioginės aliuzijos, parodančios visą transgresijos siaubą. Tai akivaizdu atomazgoje, kur visiškai išsibalansuoja kameros judėjimas ir įsivyrauja akis draskantis apšvietimas. Sunku perteikti žodžiais, kas šią ilgą sceną daro siaubingą: kriokiantys į žmones nepanašūs veikėjai, ryškiai raudonas neoninis apšvietimas ar ant žemės besiglamžantys kūnai? Tai tiesiog reikia pamatyti. Būtent čia kino atrakcionas pasiekia savo viršūnę – perteklinis vaizdas parodo tiek daug, kad tampa visiškai neaišku, kas vyksta ekrane. Akivaizdu, kad būtent taip atrodo pragaras“. (Vitalij Binevič, „Šiaurės atėnai“ , 2019 05 10: http://www.satenai.lt/2019/05/10/sokiai-smurtas-ir-gasparo-noe-ekstaze;

1. „AMŽINOJI ŠVIESA“ (Lux Æterna, 2019)

Lux Æterna

Tai kol kas naujausias režisieriaus Gasparo Noé filmas, kurio premjera įvyko šių metų Kanų kino festivalyje. Ne konkurse, bet „Vidurnakčio seanso“ kategorijoje. Nors filmas tetrunka vos 50 minučių, jį, kaip jau įprasta, iki galo pažiūrėjo toli gražu ne visi. Vadinasi, režisierius lieka ištikimas pačiam sau ir deklaruoja priklausomybę „Naujojo ekstremalaus prancūzų kino“ (angl. New French Extremity) avangardui.

Pristatydamas „Amžinąją šviesą“ vidurnakčio žiūrovams Kanų kino festivalio direktorius Thierry Frémaux pajuokavo, kad tai „ne trumpas metras ir ne ilgas metras, bet Gasparo Noé metras“.

Anot Kanuose filmą mačiusios jaunosios kolegės, „šis kūrinys sunkiai telpa į bet kokius aprašymus. Tai labiau vizualinė patirtis apie tikėjimą, aktorystę ir režisūrą, įvilkta į (kaip G. Noé įprasta) į pulsuojančių neoninių spalvų formą.“ (1)

Šį filmą režisieriui užsakė madų namai Yves Saint Laurent: tai turėjo būti 15 minučių trukmės komercinis projektas, kurio apimtį režisierius padidino daugiau nei tris kartus. Nors savo karjeros pradžioje G. Noé kūrė muzikinius bei reklaminius klipus, pavadinti „Amžinąją šviesą“ mados namų reklama sudėtinga. Žinoma,  Yves Saint Laurent suknelių ir jas dėvinčių menekenių bei aktorių netrūksta, tačiau „Amžinoji šviesa“ – tai „ironiškas ir gana piktas pasisakymas apie kino pasaulį, apie meno komercialėjimą, apie kūrėjo vaidmenį ir, žinoma, tai dar vienas eksperimentas su veikėjų bei žiūrovų psichika“. (2)

Savo filmą (matyt, neatsitiktinai) Gasparas Noé pavadino lotyniškai Lux Æterna – tai citata iš Mozarto „Requiem“. Panašu, kad šį kartą skandalingasis režisierius užsimojo į pamokslininko vaidmenį. Kai kurie kritikai „Amžinąją šviesą“ ir pavadino pamokslu apie kiną, kuriame išplėstine metafora tapo „raganų medžioklės“ įvaizdis (jį patvirtina ir citata iš Carlo Theodoro Dreyerio klasikinio šedevro „Rūstybės diena“).

Savo 50 minučių trunkančiame „pamoksle“ Gasparas Noé samprotauja (ir savitai improvizuoja) keliomis aktualiomis temomis: ar režisierius privalo būti diktatorius, koks yra moterų vaidmuo kino pramonėje ir koks iš viso turi būti šiuolaikinis kinas, kai anot vienos filmo herojės, „visi kino režisieriai darosi panašūs į gyvus numirėlius, kaip ir jų filmai“.

Šį kartą Gasparas Noé pasitelkia daug citatų iį kino klasikos – C.T. Dreyerio, L. Bunuelio, R. Bressono, R.W. Fassbinderio filmų ir nebylaus mistinio kino šedevro „Ragana“ (Häxan, 1922, rež. Benjaminas Christensenas), kuriuo netrukus prasidėsiančiame „Pirmosios bangos“ kino festivalyje su gyvai atliekama muzika galės pasimėgauti Vilniaus žiūrovai (į Kauno  „Romuvos“ programą šis filmas, deja, neįtrauktas).

Vietomis „Amžinoji šviesa“ primena „anarchiškus“ ir stipriai politizuotus Jeano Luco Godard‘o opusus su demonstratyviai prastu montažu ir visokiais komentarais užrašų pavidalu. Vienas jų net panašus į meninio manifesto mintį: „Mes, autoriai, esame atsakingi už tai, kad kinas iš industrijos perkeliamas į meno formas“.

Dvi garsios prancūzų aktorės Charlotte Gainsbourg ir Béatrice Dalle ilgai diskutuoja apie raganavimą, seksą, magiją, religiją, ironizuoja pedofilijos tema ir aptaria savo būsimą bendrą kino projektą.

Anot vieno Kanuose filmą mačiusio kino kritiko, „Tai sadistiškas žiūrovo kankinimo būdas, kuris paradoksaliu būdu suteikia savotišką transgresijos patirtį, kai naikinama riba tarp galimo ir negalimo, kai leidžiama išeiti už visų ribų.
Noé negailestingai naikina akiai įprastą kino estetiką – tiksliai pamatuotų poetinių vaizdų seką ir harmoningus paveikslus. Dialogai susilieja į savotišką Bakcho chorą: dauguma jų tariami ekrane paraleliai ir dviem skirtingom kalbom, dėl ko sunku suprasti atskirus žodžius. Be visų šių dalykų žiūrovus kamuoja neoninė šviesa ir nepakenčiami garsai vietoj muzikos – visa tai primena epilepsijos priepuolį“ (3).

(1) https://www.buvaukine.lt/straipsnis/kanu-dienos-2019-m-ii-dalis;

(2,3) http://www.kino-nik.ru/recenziya-na-film-vechnyj-svet-lux-aeterna-2469

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Naujienos iš interneto

traffix.lt