TOP 5 režisieriaus Paolo Sorrentino filmai

Paskelbė: Vilniaus Žinios Data: 2019-03-17 08:55

Spausdinti | Komentarai

Klasikinis Italijos kinas nuo pirmųjų dienų po II pasaulinio karo pabaigos stebino pasaulį savo neorealistiniais filmais, kuriuose triumfavo gyvenimo tiesa. Skurdi pokario realybė neleido kurti anksčiau populiarių istorinių kino reginių, bet nacionaliniam Italijos kinui tai išėjo tik į naudą. Kaip tik tada kino festivaliuose vienas po kito pasaulinės šlovės susilaukė labai skirtingi režisieriai – Roberto Rossellini, Vittorio De Sica, Luchino Visconti, Federico Fellini, Michelangelo Antonioni ir kiti neorealizmo bangos į kino Olimpą iškelti menininkai, be kurių filmų ilgai nebuvo galima įsivaizduoti pilnos pasaulinio kino mozaikos. Po kiekvieno šio titano mirties nacionaliniame italų kine vis ryškesni darėsi kūrybinės krizės ženklai, o jau paskutinį XX a. dešimtmetį, kai dauguma italų kino klasikų buvo jau mirę, prasidėjo tikra stagnacija. Italų kino prestižą tarptautinėje areno retsykiais gynė režisierius Nanni Moretti ir keli jo kartos kolegos, bet jų filmai buvo panašios tik į pavienes salves, jau neprilygstančias ankstesniam fejerverkų paradui.

Naujajame šimtmetyje vyraujančias pozicijas užėmė du naujojo italų kino lyderiai – žiaurumo estetikos šalininkas Matteo Garrone (ką tik didžiuosiuose ekranuose beveik nepastebėtas praslydo jo naujausias filmas „Dogman“, pernai pripažintas geriausiu 2018 m. Italijos filmu) ir visiška jo priešingybė Paolo Sorrentino – optimistas bei lyrikas, pramintas Federico Fellinio išpuoselėtos linksmo gyvenimo karnavalo stilistikos paveldėtoju.

Jau pirmajame jo pilnametražiame filme „Nereikalingas žmogus“ (ital. L’uomo in più, 2001) galima pamatyti svarbiausius šio režisieriaus kūrybos bruožus – tragikomišką požiūrį į realybę, detaliai ir su charakteringomis detalėmis vaizduojamą veiksmo aplinką, paveikslėlius madų kataloguose dažnai primenančius herojų drabužius. Vėliau filmuose atsiranda tampriai persipynę politikos ir mafijos interesai (kaip gi, kalbant apie Italiją, galima ignoruoti šį tandemą!). Ir dar dvi labai svarbios aplinkybės – geriausius Paolo Sorrentino filmus jau negalima įsivaizduoti be režisieriaus sėkmės talismanu tapusio aktoriaus Toni Servillo ir neblėstančio susižavėjimo buržuazinio pasauliu, kuris vienu metu atrodo ir labai viliojantis, ir tuo pat metu atstumiantis. „Taip, mano vaizduojamas pasaulis yra vulgarus, – dažnai kartoja režisierius. – Bet juk vulgarumas kartais būna labai gražus“.

Štai penki geriausi jo filmai.

5. „Nuostabusis“ (ital. Il divo, 2008).

Originalioje šio filmo pavadinimo versijoje prie žodžio „Nuostabusis“ yra patikslinimas – „Spalvingas Giulio Andreotti gyvenimas (ital. La spettacolare vita di Giulio Andreotti). Šio politiko karjera iš tiesų yra ne tik spalvinga, bet ir gali būti unikali politinės mimikrijos iliustracija. Dar II pasaulinio karo metais Romos universitete teisės studijas baigęs jaunuolis vienu metu įsigudrino vienu metu sėdėti ant dviejų kėdžių – rašė straipsnius į fašistų leidinį „Rivista del Lavoro“ (Darbo žurnalas) ir pogrindyje leidžiamą laikraštį „Il Popolo“ (Liaudis). O karui baigiantis jau buvo aktyvus Krikščionių demokratų partijos narys. Nelengva suskaičiuoti, kiek kartų per ilgai trukusią karjerą (iki 1992 m) jis buvo visokių sričių ministras (Vidaus reikalų, Užsienio, Gynybos). Ministro pirmininko pareigos jam buvo patikėtos net tris kartus (1972, 1976 ir 1989 m.).

Tokios spalvingos biografijos įkūnijimas prašyte prašosi kokio nors ypatingo žanro. Ir Paolo Sorrentino tokį žanrą rado – tai politinis farsas, gana retas reiškinys pasauliniame kine. Garsų politiką suvaidinęs aktorius Toni Servillo viename filmo epizode taip charakterizuoja savo herojų: „Mane kaltino už visas Italijoje įvykusias nelaimes, išskyrus gal tik Punų karus. Turiu begalę pravardžių – Julijus Nuostabusis, Juodasis popiežius, Kuprius, Lapinas, Salamandra, Molochas, buvau vadinamas net Belzebubu. Bet niekada nesikreipiau į teismą dėl įžeidimo, nes turiu humoro jausmą“.

Filmai apie politikų ir mafijos nusikaltimus Italijoje buvo kuriami dažnai, ypač ši veikla paspartėjo aštuntajame dešimtmetyje: šioje srityje itin ryškiai darbavosi kino klasikais tapę režisieriai Francesco Rosi, Damiano Damiani, Elio Petri ir kiti. Šių režisierių filmuose matėme ir beviltišką policijos kovą su mafijos gaujomis, ir aukščiausios valdžios koridoriuose veikiančius korupcijos mechanizmus, ir didelį rezonansą tada sukėlusių politinių žmogžudysčių inscenizacijas (ministro pirmininko Aldo Moro pagrobimą ir nužudymą, Sicilijos mafijai karą paskelbusio  Palermo prokuroro Carlo Dalla Chiesa likvidavimą ir pan. Tai buvo jokių kompromisų nepripažįstantis kinas, kurio autoriai patys rizikavo pakliūti nusikaltėlių nemalonėn. Priešas tokiuose filmuose buvo nuožmus, baisus, nenugalimas ir negailestingas. Žodžiu, tikras realaus gyvenimo monstras.

Giulio Andreotti, žinoma, į tokį demonišką personažą visai nepanašus. Nors jis taip pat buvo susijęs su mafija (Italijos politika be šio pikantiško padažo, atrodo, yra tiesiog neįmanoma), klasikinio piktadario jis tikrai neprimena. Atvirkščiai, Toni Servillo savo herojų vaizduoja kaip menką, beaistrį ir net juokingą personažą. O pats filmas kartais primena tragikomišką operą ar spektaklį su Brecho „atsiribojimo efektu“ (Toni Servillo kadre net juda mažais neryžtingais žingsneliais tarsi už nematomų siūlų tampoma marionetė). Labai tiksliai filmą apibudino kino kritikas Alberto Crespi: „Il divo“ – tai graikiška tragedija, kurioje kiekvienas personažas turi savo kaukę, po kuria paslėpta logika, ritualas, valdžios teatras… Čia nėra jokios politologijos, autoriai negali pasakyti nieko, ko mes ligi šiol nežinojome apie Andreotti ir Krikščionių demokratų partiją. Mums pateiktas gryno pavidalo politinis šou, sudarytas iš atskirų vaizdinių“.

4.  „Kur bebūtum“ (angl. This Must Be the Place, 2011)

Tai pelningiausias (kol kas) Paolo Sorrentino filmas, kainavęs 25 mln. eurų ir visame pasaulyje surinkęs beveik 12 mln. dolerių (2012 m. duomenys). Riboto platinimo (angl. Limited Release) sąlygomis tai išties puikus rezultatas, kurį galima paaiškinti dviem faktoriais. Pagrindinį vaidmenį sukūrė JAV kino žvaigždė Seanas Pennas, mėgstantis riziką ir sutinkantis vaidinti ryškiai iš minios išsiskiriančius personažus – mirties bausmei nuteistą žiaurų žudiką bei prievartautoją Metju Ponsaletą (Mirtininkas eina!, 1995), protiškai atsilikusį, bet labai mielą bei rūpestingą Semą Dousoną (Aš esu Semas, 2001) ar homofobų nužudytą Kalifornijos gubernatorių Harvey Milką, nuo rinkėjų neslėpusio savo netradicinės seksualinės orientacijos (Milkas, 2008).

Antroji filmo populiarumo priežastis susijusi su pirmąją – Seanas Pennas čia suvaidino taip pat labai ekscentrišką (nuo išvaizdos iki manierų) personažą – buvusią roko muzikos žvaigždę Šejeną. Tai jau antrasis Paolo Sorrentino filmų muzikantas: pirmąjį – senstantį estrados dainininką ir nepataisomą mergišių – Toni Servillo suvaidino filme „Nereikalingas žmogus“

Penkiasdešimtmečio ribą pasiekęs Šejenas (išblyškusią veido išraišką, ryškų makiažą, gotikinių siaubo filmų personažams būdingus drabužius bei suveltų plaukų peruką aktorius pasiskolino iš grupės The Cure lyderio Roberto Smitho įvaizdžio) nuo scenos pasitraukė po labai nemalonaus incidento. Dabar jis ramiai gyvena Dubline, bet ir kasdienybėje stengiasi atrodyti taip, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Iš ramaus sąstingio būsenos vyrą pažadina žinia apie Niujorke mirštantį tėvą. Amerikoje Šejenas sužino, kad jo velionis tėvas iki paskutinių gyvenimo dienų norėjo realizuoti vienintelę svajonę – susirasti II pasaulinio karo metų Aušvico koncentracijos stovykloje jį kankinusį budelį ir jam atkeršyti. Šią misiją tenka tęsti jokio gyvenimo tikslo dabar neturinčiam sūnui.

Nuo šio momento prasideda tradicinis kelio filmas, kai gyvą ekscentrišką lėlę primenantis vyras automobiliu keliauja po Ameriką, tikėdamasis visgi sučiupti pelnytos bausmės išvengusį nacį. Bet antroji filmo dalis visai nepanaši į įtampos kupiną trilerį, koks turėtų būti panašaus siužeto filmas. Paolo Sorrentino pasirenka kitokio filmo formulę, kurią taikliai charakterizuoja viena filme skambanti frazė: „Nacių medžiotojai taip pat gyvena pagal šou verslo taisykles“. O pats režisierius, kaip jam yra įprasta, kartais pameta siužeto gijas, sukoncentravęs visą dėmesį į detales arba vaizdus antrajame plane – pakelės užeigas, milžinišką butelį reklaminiame plakate dykumos fone, treilerius ir kitus „mažosios Amerikos“ elementus.

Atskleisti detektyvinės fabulos atomazgą būtų neteisinga, todėl finalui pasiliekame Seano Penno žodžius apie Paolo Sorrentino, kurį aktorius pavadino „tikru burtininku, kokių šiuolaikiniame kine labai nedaug“.

P.S. Dainą This Must Be the Place iš roko grupės Talking Heads repertuaro atlieka škotų kilmės muzikantas Davidas Byrne‘as.

3.  „Silvio“ (ital. Loro 2018)

Šis kol kas naujausias Paolo Sorrentino filmas lengvai „rimuojasi“ su ankstesniu jo kūriniu „Nuostabusis“. Abiejų herojai yra garsūs politika, ne po vieną kartą buvę Italijos ministrais pirmininkais. Abu šiuos spalvingus personažus įsimenamai įkūnijo Toni Servillo. Abu filmai panašūs savo stilistika, požiūriu į pagrindinį herojų ir begale kalambūrų kuriuos lengvai galima kilnoti iš vieno filmo į kitą. Pavyzdžiui, ir „Loro“ herojų Silvio Berlusconį galima drąsiai charakterizuoti taip, kaip save sarkastiškai įvardijo Giulio Andreotti: „Žinau, kad esu vidutinybė, bet žvelgdamas aplink save, nematau titanų“.

Silvio Berlusconis jau ir anksčiau buvo tapęs piktos kinematografininkų kritikos taikiniu. Patyčių objektu jį buvo padaręs režisierius Franco Maresco, dokumentiniame filme „Berluskonis: sicilietiška istorija“ (ital., Belluscone. Una storia siciliana, 2014) sumaniai sumontavo kino kroniką su inscenizuotomis anekdotiškomis situacijomis, kurios iliustruoja vieša paslaptimi esančius politiko santykius su mafija. O garsus italų komikas Roberto Benigni 2002 m. ekranizavo dar 1883 metais parašytą Carlo Collodi pasaką „Pinokio nuotykiai“ ir suvaidino pagrindinį personažą taip, kad italams šis medinukas buvo panašus į… Berlusconį.

Toni Servillo suvaidintas Berlusconis taip pat panašus į ekscentriškos pasakos personažą. Ko gero, toks ir buvo sumanymas, nes režisierius sakė, jog užuot perkėlęs svarbiausius įvykius į savo filmą iš paties gyvenimo, daug ką tiesiog sufantazavo, bet taip, kad fantazija būtų panaši į realybę.

Italijos rinkai režisierius padarė dvi filmo serijas bendru pavadinimu „Loro“ (Jie), trunkančias tris valandas ir dvidešimt minučių. Mūsų ekranuose buvo rodoma gerokai trumpesnė versija, platintojų pavadinta labai konkrečiai – „Silvio“. Filmas padalintas į tris dalis, greičiau vadintinas aktais, nes režisierius ir šį kartą neslepia, kad Berlusconi yra politinis klounas, greičiau panašus į komišką operetės personažą, iš paskutinių jėgų norintį atrodyti jaunesniu ir net nepastebintį, kad visos pastangos vaidinti moteris tebežavintį meilužį dabar kelia tik pasigailėjimą. Visą gyvenimą lengvai ėjęs į kompromisus, kad patiktų rinkėjams ir įtvirtintų savo politinę padėtį, jis ir dabar trokšta dėmesio bei garbinimo. Todėl pirmosios filmo dalies veiksmas rutuliuojasi priešais Berlusconi‘o rezidenciją esančioje viloje, kurioje vienas provincijos suteneris, norėdamas atkreipti įtakingo kaimyno dėmesį, savo svečiams rengia visą parą trunkantį vakarėlį su jaunomis prostitutėmis ir panašiais „bunga-bunga“ (šio termino, tikriausiai, komentuoti nereikia) malonumais. Antroji – centrinė – filmo dalis skirta elegiškai „patriarcho“ vienatvei, o trečioji – tai bandymas susigražinti buvusią didybę, kai dar sykį tapęs premjeru Berlusconi dalija pažadus žemės drebėjimą Akviloje išgyvenusiems žmonėms 2009-ųjų pavasarį.

Atidūs žiūrovai pastebi netikėtas jungtis, susiejančias tarpusavyje atskirus P. Sorrentino filmus ir tampančias talpiomis metaforomis. „Didžiojo grožio“ pradžioje japonų turistas Amžinajame mieste miršta nuo per didelės Romos grožio koncentracijos (!), pirmoje „Silvio“ scenoje į Berlusconio vilą įpėdinusi balta avelė, susidomėjusi mirgančiais vaizdais televizoriuje, miršta nuo kondensatoriaus sukelto šalčio. O trečioje „Silvio“ scenoje žemės drebėjimo pargriauta Kristaus statula negali nepriminti pirmojo „Saldaus gyvenimo“ epizodo, kuriame virš Romos malūnsparnis gabena Kristaus statulą, o virš miesto slenka plačiai išskleidusio rankas Išganytojo šešėlis.

Panašios laiko jungtys visada atskirą filmą talpina į platų kontekstą.

2. „Didis grožis“ (La grande bellezza, 2013)

Paolo Sorrentino kūrybos tyrinėtojai seniai pastebėjo svarbiausią visų šio režisieriaus filmų vardiklį: tai GROŽIS. „Nereikalingas žmogus“ (2001) – filmas apie atsisveikinimo su gyvenimu grožį. „Meilės pasekmės“ (ital. Le conseguenze dell’amore, 2004) – filmas apie pasiaukojimo grožį. „Šeimos draugas“ (ital. L’amico di famiglia, 2006) – filmas apie moters grožį. „Nuostabusis“ (2008) – filmas apie valdžios grožį. „Kur bebūtum“  (2011) – filmas apie kerštą ir atleidimo grožį. „Jaunystė“ (2015) – filmas apie praeities grožį. Na, o „Didis grožis“ – filmas apie amžinojo miesto – Romos – grožį. Tai ir labiausiai tituluotas Paolo Sorrentino kūrinys, apdovanotas Oskaru kaip geriausias užsienio filmas. Beveik visi recenzentai lygino „Didįjį grožį“ su Federico Fellinio šedevru „Saldus gyvenimas“ (1960). Režisierius ir pats to labai neslepia – filme apstu ne tiek citatų, kiek parafrazių su chrestomatiniu filmu, kai panašiomis priemonėmis bandoma identifikuoti svarbiausias savo laikmečio Italijos problemas. „Saldaus gyvenimo“ kontekstas – pokario problemas įveikusios Italijos ekonominius pakilimo laikotarpis, kuriame F. Fellinis matė išvirkščią klestinčios visuomenės pusę – moralinį bei dvasinį sočios visuomenės nuosmukį. Paolo Sorrentino po penkiasdešimties metų fiksuoja tuos pačius visų vertybių degradavimo požymius modernių „pasiekimų“ šviesoje.

Pagrindiniu prizu Kanuose apdovanotame „Saldžiame gyvenime“ lengvai sugyvena lyrika ir satyra, drama ir tragedija, komiški apibendrinimai ir filosofinė rimtis. Po daugelį metų trukusios fašistinės diktatūros ir pokario skurdo vieniems šeštojo dešimtmečio pabaiga Italijoje – puikiausia proga pasijusti pasaulio viešpačiu ir linksmintis kartu su bohema, kitiems – galimybė susimąstyti apie amžinas vertybes puotos maro metu. O apsukrus žurnalistas Marčelas tiesiog plaukia pasroviui, viską atidžiai stebėdamas, bet neskubėdamas daryti išvadų ar kištis į natūralią įvykių eigą.

Žinoma, sunku lyginti jauną Marcello Mastroianni – savotišką gidą po pokario Romą – su viskuo nusivylusiu „Didžiojo grožio“ herojumi – 65-erių metų rašytoju Džepu Gambardela (jį, žinoma, vaidina Toni Servillo): paskutinį sėkmingą romaną Džepas išleido kone prieš pusę amžiaus, o dabar savo prabangiame bute, žvelgiančiame į Koliziejų, rengia vakarėlius Romos bohemos atstovams ir stebi jų papročius. Metai ne tik susendino šį intelektualą, bet ir pavertė ciniku, nors širdyje jis vis dar yra idealistas ir svajoklis, kuriam aukštuomenės vakarėlių liūto kaukė padeda slėpti nusivylimo aplink jį siaučiančiu didžio grožio gyvenimo karnavalu, perpildytu beprasmiškumu ir tuštybe. Kaip ir Fellinio Marčelas, Džepas yra tik įtakingų, bet tuščių asmenybių parado stebėtojas.

1. „Jaunystė“ (Youth, 2015)

Ironiška, kad filme „Jaunystė“ išvysite iš pirmo žvilgsnio niūrų ir visai nelinksmą senjorų gyvenimą, kurio kasdienybė yra spalvinama žaismingai dramatiškais arba komiškais elementais. Kiekviena scena, kiekvienas veikėjo žingsnis yra meistriškai apgalvotas taip, kad specialiai žiūrovui sukeltų bent menkiausią emociją. Šia prasme, filmas yra koncentruotas į momentinius išgyvenimus, iššaukiančius daug kam gerai pažįstamą narciziškumą, pasididžiavimą ar kaltės jausmą. Visgi, Paolo Sorrentino savo antrame anglų kalba statytame filme kartais sudaro žiūrovui klaidinantį įpūdį, kad pastarasis apie veikėjus ir jų patirtis savotiškai žino bei suvokia daugiau nei jie patys. Tokią išvadą pagrindžia specialiai 2015 m. filmui sukurtas originalus garso takelis „Paprastoji daina“, kurį atliko įspūdingo soprano savininkė iš Pietų Korėjos – Sumi Jo. Dainos žodžiai – „Aš jaučiu jausmą. Aš gyvenu šalia. Aš gyvenu dabar tau.“ – išdidžiai filme skambant orkestrui visai neatsitiktinai vainikuoja kulminacinį tašką ir dar kartą nusėja žiūrovo kūną šiurpuliukais.

Išėjęs į pensiją, pagrindinis „Jaunystės“ veikėjas, muzikos kompozitorius ir maestro Fredas Ballingeris (Michael Caine) iš gyvenimo nesulaukė ypatingų dovanų ar raudonimis rožėmis kloto kelio. Vis dėlto, toks jo naujas gyvenimo būdas, o galbūt jo taip mėgstama vienatvė, suteikė jam tam tikro romantiško pojūčio. Ballingeris, kaip ir jo kolega bei geriausias draugas filmų režisierius Mickas Boyle‘is (Harvey Keitel) šturmuoja prabangius įmantraus Šveicarijos Spa koridorius ir mėgaujausi atgaivinančia Alpių gamta. Arba bent jau taip atrodo iš pradžių. Fredas nenori klausyti susirūpinusios dukters Lenos (Rachel Weisz) patarimų ar tuo labiau lankytis jos paskirtose spa procedūrose. Negana to, gavęs pakvietimą iš karalienės atlikti jo žymiąją „Paprastąją dainą“ princui, šio atsisako.

Fredas mato, kad Mickui niekaip nesiseka užbaigti savo būsimo naujo filmo scenarijaus, mat geriausias draugas negali apsispręsti dėl patinkančios filmo pabaigos ir negali išdidžiai atgal grįžti į kino industriją. Tuo tarpu Fredas, nors ir būdamas jo geriausias draugas, džiaugiasi ir ramina savo sažinę draugo nesėkme. Tik tokiu būdu šis pateisina sprendimą atmesti kvietimą atlikti savo kūrinį, kurio vieno dėka ir išgarsėjo. Dėl tokios šlovės jis jaučiasi suvaržytas, nors ir daugiau gyvenimas jokių mįslių nepateikia, šis nesisieloja. Sorrentino leidžia įsijausti į Fredo cinišką požiūrį, giliai nekapstant to ciniškumo kilmės šaknų. Pastarasis savo dienas moderniame spa leidžia paprasčiausiai mąstydamas, kaip/ar teiksis apsilankyti tualete arba bandydamas prisiminti, ar tikrai permiegojo su savo pirmąja vidurinės mokyklos meile. Tad kiekvienas veikėjas jungia istoriją su savomis problemomis, nostalgiškais prisiminimais, kandžiais pastebėjimais ir grubiais, arogantiškais pasisakymais. Susidaro įspūdis, kad filme veikėjai dažnai garsiai šneka, norėdami išgirsti savo pasąmonės mintis.

Sorrentino gegužės mėnesį švęs savo 49-ąjį gimtadienį. Galbūt pats filmo režisierius taip pat jaučiasi perlipęs jaunystės slenkstį, kaip ir jo pagrindiniai veikėjai – nusivylę realybe, skaičiuojantys savo paskutinius metus šioje žemėje ir smerkiantys visuomenėje vyraujančią stigmą apie jaunystės grožio maniją. Jie nostalgiškai išaukština savus jaunystės laikus, todėl praeitis šiems atrodo žymiai mielesnė. Visas gyvenimo grožis ir jo suteikiami potyriai – trumpalaikiai. Fredas tokią mintį iliustruoja scenoje su žiūronais, kuomet atsiveda jauną merginą pažiūrėti kvapą gniaužiančių Alpių didybės: „Kai esi senas, viskas atrodo labai toli – tai yra praeitis. Kai esi jaunas, viskas atrodo arti – tai yra ateitis“.

Aukščiausio lygio Oskarams nominuotų aktorių pasirodymas – dar viena neatsiejama šios kino juostos dalis. Michael Caine (du kartus laimėjęs ir šešiems Oskarams nominuotas) atsitraukė nuo tipinių Holivudinių „popkornų“ filmų ir dar kartą parodė savo tikruosius sugebėjimus. Harvey Keitel nenusileido pasirodymu savo kolegai Caine, mat kritikų teigimu, tai sekantis geriausias jo darbas po 90-ųjų bedradarbiavimo su žymiuoju Quentin Tarantino. Visgi, labiausiai iš visų „Jaunystėje“ sužibėjo vos šešias minutes vaidinusi Jane Fonda, kurios garbus amžius (tuo metu jai buvo 78-eri) buvo dar labiau akcentuojamas, o ne maskuojamas, priešingai, nei įprasta Holivude. Toks kontrastas tarp jos ir prieš tai sekančioje scenoje pasirodžiusios gražuolės Madalina Ghenea suteikė „Jaunystei“ labai „skanų“ prieskonį, įskaitant ir žymiąją filmo vietą, kuomet tobulų linijų jaunuolę, nuogą besimaudančią baseine, iš šalies stebėjo Caine bei Keitel. Būtent ši scena ir inspiravo skandalingąjį filmo plakatą.

Gediminas Jankauskas, Gabija Stankevičiūtė

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Naujienos iš interneto

traffix.lt