Taika Waititi / Filmo "Free guy" kadras

„Komedija visais laikais buvo būdas sujungti žiūrovus paveržiant jų širdis bei atveriant protus, tokiu būdų leidžiant jiems lengviau įsisavinti gilesnę perteikiamo pranešimo prasmę“.  Šie Taikos Vaitičio žodžiai itin svarbūs norint suprasti kinematografinį jo stilių.

Režisierius, rašytojas ir aktorius iš Naujosios Zelandijos žinomas dėl savo išskirtinių komedijų bei žaismingos asmenybės, kuri akivaizdžiai matoma jo filmuose. Kaip bebūtų, šie komiški elementai dažnai subtiliai bei žavingai užmaskuoja gilesnę prasmę bei veikėjų sudėtingumą. Jo Naujosios Zelandijos tapatybės šlovinimas bei dažnas „pašaliečių“ įtraukimas į jo veikėjų gretas prisideda prie unikalaus Vaitičio stiliaus. Tačiau galiausiai, būtent natūralus jo talentas bei sąmojingas kūrybiškumas išskiria jį iš kitų kino kūrėjų. Pateikiame jums šešių jo dabartinių filmų apžvalgas ir tikimės, kad ateityje pamatysime jų dar daugiau.

5. „Berniukas“ (2010) / „Boy“

Dauguma Vaitičio filmų yra ne tokie subtilūs jo paties gyvenimo Naujojoje Zelandijo atspindžiai ir yra ne mažai filmų, kuriuose matomi aktoriai ir vietos iš jo gimtosios šalies. Nepaisant to, kad „Berniukas“ yra išgalvotas, panašu, kad filmas itin primena laikus, kuriais augo pats Vaititis ir todėl juntamas gan retas intymumo jausmas. Režisierius keliskart pamini atsiskyrusią bendruomenę, toli gražu nepanašią į modernųjį pasaulį ir gyvuojančią pagal savus įstatymus bei papročius, kurioje jis pats gyveno, tačiau šiam asmeniškumui per daug dėmesio neskiria ir aiškiai parodo, jog svarbiausia filme yra Berniukas ir jo ne tokie ir vaikiški gyvenimiški rūpesčiai. Kaip bebūtų, norint neakivaizdžiai perteikti tą asmeniškumo jausmą, „Berniukas“ buvo filmuojamas kaimiškame Waihau Bay miestelyje, kuriame kurį laiką augo ir pats Taika Vaititis. Be to, filmo veiksmas vyksta 1984-iais, tai lyg odė 1980-ųjų Vaitičio vaikystei.

„Berniukas“ tai filmas apie jaunimą, kuriame pasakojama sudėtinga pagrindinio veikėjo, kurio vardas ir yra Berniukas, kova tarp vaikystės ir suaugusiojo gyvenimo, tuo pačiu bandant susitaikyti su realiu, anksčiau jį palikusio tėvo, įvaizdžiu. Nepaisant nuostabių Berniuko brolio Rokio ir jo tėvo, kurį įkūnija pats Taika Vaititis, pasirodymų – būtent Berniukas sulaukia daugiausiai pagyrų. Pasamdytas vaidinti likus tik trims dienoms iki filmavimo, Džeimsas Roulstonas demonstruoja natūraliai stiprią išvaizdą bei charizmą. Pagrindinis filmo rimtumas puikiai balansuoja su realistišku Berniuko humoro bei linksmu vaikišku žavumu.

Matome Berniuko perėjimą iš vaikystės, kuris perteikiamas jo troškimu užaugti ir būti tokiu, kaip jo tėvas, tačiau vis dar demonstruojant žavų naivumą ir žaismingumą. Šis dvasinis elementas taip pat pastebimas ir jaunesniajame jo brolyje Rokyje, kuris naudoja savo vaizduotę ir nuotykių pojūtį, kad išlaikytų vaikystę. Be to, Berniuko tėvas, kuris, nepaisant to, jog yra „vadovaujantis vyras“, dažnai sprunka nuo atsakomybių ir gyvena su realybe prasilenkiančioje savo fantazijoje, tokiu būdu parodydamas nesubrendimą. Matome kaip Berniukas į šias neaiškias ribas ir skaudžią tiesą reaguoja su geru humoro ir nuoširdumo balansu. Filmas taip pat gali atspindėti paties Vaitičio troškimus ir svajones turėti „daugiau“, kadangi jo kelias į suaugusiųjų pasaulį irgi nebuvo lengvas.

Klausimas, kurio filmui tiesiog nereikia užduoti yra: Kokiu gyvenimo keliu patrauks Berniukas? Rokis, panašu, linkęs į meną. Tačiau Berniuko vaizduotė buvo visiškai okupuota tėvo, iki kol jis jį sutiko. O kas dabar? Kai režisierius Taika Vaititis „Sundance“ rašytojų laboratorijoje dirbo su scenarijumi, pirminis filmo pavadinimas buvo „Pasirinkimas“.

4. „Laukinių žmonių medžioklė“ (Hunt for the Wilderpeople. 2016)

Pirmą kartą viešai ši Taikos Vaitičio juosta parodyta per Sundance kino festivalį 2016-ųjų metų sausį. Filmas pasakoja apie trylikamečio berniuko Ricky (akt. Julian Dennison) ir jį įsivaikinusio vyro vardu Hec (akt. Sam Neill) nuotykius laukinėje Naujosios Zelandijos gamtoje. Našlaitis Ricky – sunkaus charakterio vaikas, jis nepaklusnus, vagia, spaudosi, bėga iš namų, mėto akmenis, spardosi, niokoja svetimą turtą, degina, dykinėja, terlioja sienas bei kitaip maištauja prieš sistemą. Fermeriai Bella (akt. Rima Te Wiata) ir Hec, priėmę į savo jaukius namus, rūpinasi berniuku, jį globoja, rodo nuoširdžią meilę ir galiausiai vaikas tampa linksmu, nuoširdžiu individu, nutolusiu nuo savo buvusių ydų bei žalingų ypročių. Tačiau, įvykus nelaimei, neišvengiamybė pasiveja Ricky, kuriam gresia nauja šeima bei pokyčiai, berniukui sukeliantys stingdančios baimės bei sumaišties agoniją. Pasirinkimo akivaizdoje, Hec ir Ricky leidžiasi į laukinį nuotykį, kuris ne tik sustiprins tarpusavio ryšį, bet ir pateiks daugybę išbandymų, sustvirtinsiančių tiek asmenybę, tiek fizinę būklę.

Juostos unikalumas kyla iš kasdieniškų, tačiau genialiai išvystytų dialogų, idėjinių sprendimų, intelektualaus satyriško humoro elementų. Nuostabu, kaip režisierius sugebėjo dviejų visiškai skirtingų personažų portretus susieti lojalumo, draugystės, šeimos saitais ir istoriją paversti ne tik pamokančiu pasakojimu apie svarbiausias vertybes, bet ir sužadinti subtilaus juoko, nekantrumo emocijas, vidinės laisvės pojūtį. Krupščiai atrinktų aktorių dėka žiūrovui leidžiama klaidžioti spalvingais paauglio minčių labirintais, stebėtis jo mąstymo logika, drąsa, ryžtu, vaizduote, kuri ne užgožia realybę, o ją dar labiau paaštrina, suteikia būties prasmingumą.

Ribotų galimybių apsupty vaikas, pasitelkdamas naivių troškimų galia, geba daugiau, nei gyvenimu nusivylęs, pavargęs vyras, kuriam teisingumas svarbiau už nuotykius ar malonumus. Tačiau susidūrus dviem priešingom jėgom, susikuria savotiškas rezultatas. Berniukas, paveiktas brandos bei meilės pripildyto vyro asmenybės, tampa pavyzdingu vaiku, kovojančiu ne tik dėl savo, bet ir dėl savo globėjo gerovės, besistengiančiu elgtis teisingai artimojo atžvilgiu, nekovoti prieš jam norinčius padėti žmones. Tuo tarpu Hec, paveiktas paauglio energingumo, optimizmo bei išradingumo, tampa mažiau užsisklendusiu savyje individu, nebebijančiu atskleisti savo jausmus bei emocijas, besirūpinančiu berniuku ir nesiskundžiančiu dėl jam tekusios lemties. Šių žmonių draugystė – džiaugsmo bei kančių šaltinis, vienijantis tapti geresniais, labiau patyrusiais bei nuoširdesniais asmenimis, nebijančiais paklysti tankmėse ar emocinės glūdumose.

„Laukinių žmonių medžioklė“ spinduliuoja materializmo atsisakymo idėja, neakivaizdžiai siūloma ne turėti daugiau, o patirti daugiau. Žiūrovą stebina faktas, jog senyvas vyriškis ir jaunas paauglys gali mėnesių mėnesius išgyventi laukinėje gamtoje ir siūlo paradigmą, jog materializmas nėra toks reikalingas ir nenuginčijamas, kaip tiki daugelis XXI-ojo amžiaus žmonių. Išmonė, kaip teigiama filme, yra mūsų viduje ir skatina dirbti ne sunkiai, o protingai. Naudojantis turimais resursais išgauti kuo daugiau naudos ir mąstyti apie tai, ką darai, o ne mechaniškai atlikti refleksiškai išmoktus veiksmus. Šiuolaikinio pasaulio tragizmas slypi neišmanyme ir bereikalingame išteklių švaistyme, kurį puikiai atspindi Paula (akt. Rachel House), vaikų priežiūros pareigūnė, kuri, pasitelkdama absurdiškai didžiulius kariuomenės bei policijos ginkluotuosius būrius, ilgus mėnesius koncentravosi į vaiko ir jo globėjo paiešką vien dėl to, kad pateisintų savo vardą bei patenkintų savo ego. Režisierius šaiposi iš žmogiškųjų ydų ir bando įrodyti, jog geraširdiškumas ir draugystė geba daug daugiau, nei savanaudiškumas ar savo poreikių tenkinimas. (Justė Meištaitė)

3. „Toras: Ragnarokas“ (2017) / „Thor: Ragnarok“

Nepaisant to, kad ankstesni Vaitičio filmai sulaukė kritikų pripažinimo, „Toras“ buvo pirmoji jo galimybė iš tikrųjų prasiveržti ir pasiekti masinę auditoriją. Kaip režisierius Taika Vaititis buvo gan neįprastas pasirinkimas, kadangi dauguma jo darbų toli gražu neatitinka tipiškų „Marvel“ standartų. Tačiau šis pasirinkimas akivaizdžiai atsipirko, kuomet „Toras“ uždirbo net 854 mln. dolerių, sulaukė visuotinio pripažinimo ir įsitvirtino geriausių „Marvel“ filmų gretose.

Tiems, kurie mažai težino apie „Marvel Universe“, filmas pristato daugybę naujų veikėjų bei istorijų, todėl turėti tam tikrą anksčiau susiformavusį „MCU“ žinių bagažą nėra būtina. Filmo siužetas sukasi aplink Torą ir aikštingąjį jo brolį Lokį, kurie keliauja po naująjį pasaulį ir planuoja nugalėti savo piktadarę sesę Helą, siekiančią užvaldyti Asgardą. Įtraukdamas kosminius specialiuosius efektus bei epinius veiksmo epizodus, kupinus mokslinės fantastikos ir kitų fantastinių elementų, Vaititis laikosi super didvyrių žanro standartų. Visa tai maišosi su aštriu garso takeliu, kuris puikiai perteikia nežemišką filmo stilių.

Prie visų šių ypatybių, Taika Vaititis išlaikė ir išskirtinį savo stilių užliedamas filmą humoro bei komedijos gausa. Tam, kad būtų atkreiptas dėmesys ir išlaikomas bendras lengvabūdiškumas, užtenka paprastų būdų ir šmaikščių juokelių gyvybei pavojingose situacijose. Nepaisant gan juokingos filmo prigimties, jame gausu ir kitų išskirtinių aspektų. Moteriškos lyties veikėjos unikalios, kadangi atitinka įprastą vyriškos lyties veikėjų charakteristiką; Valkirija yra prasigėrusi buvusi kareivė, o Hela egzistuoja kaip viena iš saujelės pagrindinių „MCU“ moteriškos lyties piktadarių. Pagrindiniai vyriškos lyties veikėjai, Toras ir Lokis, taip pat patiria tam tikrą veikėjų plėtotę, kuomet atsisako išorinį jų įvaizdį supančių apsimetinėjimų (Toro plaukai ir kūjis) ir atranda ryšį su tikraisiais savimi.

Tačiau puikiausiai režisierius Vaititis supranta klausimus: dėl ko kovoja Toras ir kodėl tai daro. Panašu, kad Toro pasaulio gelbėjimas beveik visuomet sukosi aplink patį Torą; anksčiau nebuvo įmanoma suprasti, jog jis gina ir kovoja už tuos, kurie negali apsiginti, panašiai kaip Kapitonas Amerika. Juk būti super didvyriu yra kur kas sudėtingiau, nei tiesiog turėti ypatingų galių. Vaititis filme „Toras: Ragnarokas“ imasi kiek kitokių, galima sakyti savotiškų, būdų, kurie padeda lengviau suprasti Toro siekius bei patį Torą, kaip asmenybę. Dažnai paminima, jog ankstesniuose „Toro“ filmuose trūksta linksmumo ir kad žiūrint jį nepanašu, jog veikėjai, žiūrovai ar patys aktoriai gerai leistų laiką. Tačiau vėlgi, pasitelkus Vaitičio sugebėjimus bei sąmojus, trečiajame filme viskas pasikeičia. Tiek pats filmas, tiek pagrindinė jo žvaigždė juokiasi ir iš savęs, ir kartu su žiūrovais. Visų šių elementų kombinacija aiškiai įrodo, kad Vaititis sugeba patenkinti masinę auditoriją – jei tik to nori.

What We Do in the Shadows2. „KĄ MES VEIKIAME ŠEŠĖLIUOSE“ (What We Do in the Shadows, 2014)

Seniai nieko nebestebina filmai apie vampyrus ir zombius, kurie jau nebekelia paniško siaubo, bet vis dažniau tampa… romantiškais (žr. „Saulėlydžio“ sagos filmus) ir komiškais personažais. Net režisieriai, anksčiau laikyti autorinio kinematografo atstovais, savo filmų personažais pasirenka vienus arba kitus. O Jimas Jarmuschas „pašlovino“ ir tuos, ir anuos: mums žinomame filme „Išgyvena tik mylintys“ (Only Lovers Left Alive, 2013) vampyrų romantinės meilės istorija net pretendavo į filosofinius apibendrinimus, o naujausiame šio režisieriaus filme „Numirėliai nemiršta“ (The Dead Don’t Die, 2019) į daug kartų siaubo filmuose pranašautą zombių apokalipsę žvelgiama pro absurdo komedijos akinius.

Komedijos „Ką mes veikiame šešėliuose“ autoriai, regis, vampyrų tematikoje aptiko naują požiūrį: jie pasiryžo apie vampyrus sukurti… dokumentinį filmą (ne visi žiūrovai įvertina pirmąjį pokštą, užrašytą pradiniame filmo titre: „Naujosios Zelandijos dokumentinio kino taryba pristato“). Ir surado net keturis šios rūšies ilgaamžius, nuomojančius būstą viename Velingtono priemiesčio mieste. Jauniausias jų yra Djakonas (Jonathanas Brugh) – jam tik 183 metai, Viagui (Taika Waititi) 379-eri, o Vladislavas (Jemaine Clement‘as) šiame pasaulyje gyvena jau 862 metus.

Iš kitų filmuose matytų vampyrų ši trijulė gyvena nuolatiniame strese: juos trikdo viskas – ir nuomos kaina (beje, visi jie seniai nemoka jokių mokesčių), ir erzinantys kaimynai, ir internetas. Ir kaip čia nestresuoti, jei, kaip žinia, dienos šviesa vampyrams pragaištinga, o prie įėjimo į naktinius klubus vyksta lankytojų patikra, be to į šias įstaigas neįmanoma patekti ir be patikimų klientų pakvietimo. Visur kitur naktimis durys užrakintos ir šviesa languose nedega. Tai kur gi vargšams vampyrams šviežiu krauju pasimėgauti? Ypač šviežio kraujo stygių jaučia namo rūsyje vegetuojantis pikčiausias ir vyriausias Petyras (Benas Franshamas), kuris net 8 tūkstančius metų nešvenčia gimtadienių). Viltis paragauti vampyrams mieliausio skanėsto nušvinta, kai namuose ima lankytis vaikinas Stiu (Stu Rutherfordas).

Jei kas nors imtų rimtai pasakoti filmo siužetą, susidarytų įspūdis, kad idiotiškesnį reginį sunku įsivaizduoti. Net ir patys vampyrai greičiau primena juodosios komedijos personažus: vienas dievina rokenrolą, kitas neteko savo galių kovoje su kažkokia pabaisa, o trečiasis Velingtone atsidūrė tik todėl, kad buvo siunčiamas paštu (!) ir kažkas supainiojo adresus.

Panašių pokštų filme apstu. Ir visi jie drauge skirti vienam tikslui – išsklaidyti nuo senų laikų tarp žmonių gyvuojančius mitus. Visi jie filme išjuokiami arba parodijuojami, dėl ko filmo žanras švytuoja tarp absurdo komedijos ir farso. Bet, kaip jau buvo pasakyta, filmo autoriai viską bando įvilkti į dokumentinio kino schemą su tiesiai į kamerą atviraujančiais vampyrais (scenos su jų „kalbančiomis galvomis“ filme bene juokingiausios).

Nežinia, ar svarbiausias paslaptis kino kamerai patikėję vampyrai, pajuto palengvėjimą, bet su žiūrovais jie atsisveikina, jau po finalinių titrų siusdami hipnotizuojantį perspėjimą: „Jūs pamiršite šio filmo turinį“.

Bet hipnozė šį kartą tikrai nesuveikia. Tie, kas matė filmą „Ką mes veikiame šešėliuose“, ilgai jo nepamirš. Nepriklausomai nuo to, ar jis labai patiko, ar žiauriai suerzino. (Vaiva Rykštaitė)

1. „Zuikis Džodžo“ (Jojo Rabbit, 2019)

Taikos Vaitičio komediją „Zuikis Džodžo“ (Jojo Rabbit) kažkas jau praminė „hipsteriška komedija apie nacizmą“. Iš tikrųjų, režisierius griauna visokiausius tabu labai išradingai: nacių rengtų karinių paradų dokumentinius kadrus iliustruoja vokiškai perdainuotomis „The Beatles“ dainomis, gestapo tardytojo Dyrco vaidmeniui kviečia komiškų serialų („Biuras“ ir kt.) aktorių Stepheną Merchantą, o jau Hitleris čia atrodo kaip dideliu protu nepasižymintis nebrendyla. Tiesa, tai visai ne tas realusis diktatorius Adolfas Hitleris, o tik Džodžo vadinamo dešimtmečio Johaneso Betclerio (Romanas Griffinas Davisas) žaidimų draugas, egzistuojantis tik berniuko vaizduotėje. Būtent jam berniukas ir prisiekia būti ištikimas pirmojoje filmo scenoje, pavyzdingai įsisavinęs, kad jo „protas turi būti kaip gyvatės, kūnas kaip vilko, narsa kaip panteros, o siela kaip tikro vokiečio“.

Nacistinėje Vokietijoje gyvenanti vieniša motina Rouzė (Scarlett Johansson), norėdama, kad jos sūnus nebūtų vienišas, įregistruoja berniuką į hitlerjugendo organizaciją, kuriai vadovauja ekscentriškasis kapitonas Klencendorfas (Samui Rockwellui vaidinti visokiausius „trenktus“ personažus ne naujiena).

Naujoje organizacijoje berniukui patinka, todėl Džodžo uoliai mokosi kareivio amato, nes dar tikisi pakliūti į frontą, nors nežino, kad karas jau nenumaldomai juda link pabaigos. Džodžo bando laikytis griežto nacių kodekso, kuris be kita ko liepia neapkęsti žydų. Berniukas nesusimąsto apie tikrąją šios „normos“ esmę, kol savo paties namų palėpėje neaptinka slepiamą žydų mergaitę.

Scenos vaikų stovykloje savo fantazija ir keistais personažais kažkuo primena Weso Andersono „Mėnesienos karalystę“ su rūpestingais auklėtojais, gražia skautų uniforma, tvarka bei drausme ir naudingomis pamokomis. Tik vasaros stovykloje hitlerjugendo „skautai“ mokosi mėtyti granatas, klausosi paskaitų apie vokiečių rasės pranašumą prieš kitas, per piešimo pamokas lentoje vaizduoja žydų karikatūras, vakarais laužuose degina knygas ir morališkai rengiasi žudyti priešus, nors pirmos rimtos užduoties – nusukti sprandą zuikiui – Džodžo gėdingai nesugeba įvykdyti.

Tokios stilistikos filmai apie realaus karo tragediją dar netapo įprastu dalyku. Dar nemažai žmonių panašų siužetą pavadins pasityčiojimu iš milijonų žmonių žūties. Atsargi buvo reakcija į šį filmą ir Amerikoje, nors „Zuikis Džodžo“ jau nominuotas šešiems Oskarams, o Toronto kino festivalyje režisieriui Taikai Vaitičiui Grolsch‘o (tokia alaus rūšis) įsteigtą publikos simpatijų prizą įteikė pats Guillermo Del Toro.

Fašizmas vaikų akims – sena ir skaudi tema, kine ilgai plėtota tragiškomis gaidomis. Vienas pirmųjų tokią tendenciją pradėjo vienas itališko neorealizmo pradininkų Roberto Rossellini, filme „Vokietija, nuliniai metai“, 1948) parodęs, kaip fašistinė ideologija buvo užnuodijusi net vaikų sąmonę.

Neabejotina, kad beveik septynerius metus kurta bei tobulinta komedija „Zuikis Džodžo“ netrukus bus pripažinta kino klasika, nes paveldėjęs iš pirmtakų netradicinius požiūrius į nacizmo problemą, pateikia keistai derantį skirtingų ingredientų kokteilį iš paradoksalaus humoro ir rimtų minčių, laisvai manipuliuojant ir šoko estetika (šiurpus epizodas su drugeliu ir kartuvėmis), ir absurdo paradoksais, ir ne prasčiau už ginklą žudančio humoro intonacijomis, ir tragikomiškomis nuotaikomis, ir net miuziklo elementais. (Gediminas Jankauskas)

 

Ši informacija yra portalo vilniausžinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į vilniausžinios.lt. Parašykite mums adresu info@medijos.lt

 

Taip pat skaitykite: