© Laimono Ciūnio nuotr.

Pagaliau atradau, kad ant „Vilniaus vartų” parkingo rūmų galima užlipt (pro ten, kur Vilniaus vartų kampas išplyšęs ir turbūt ten gyvena benamiai) ir gerti kavą.

Atsiveria visa privataus sektoriaus didybė: betonas, bankrutavusių parduotuvių rekivizitai, kyšantys pro langus, kamštis į Vilniaus tunelį; aikštė prie seimo, kur turbūt turėjo būti parkas, bet vietoj jo – aptvertas žvyras kitiems automobiliams. Vilniaus Vartai, sumeistrauti Kazakhstan Investments stiliumi, keista, kad juose nėra Norfos. Turbūt atsiras, kai jie dar labiau apiplyš. Vilniaus Vartai – tai žvilgantys vartai į Vilniaus Caro viziją, kurioje greitai zvimbia dideli automobiliai, stilingai pakrypę šypsosi bankai, akį merkia priešbankrotinę akciją organizuojančios batų parduotuvės. Prisiminiau ir kitą Vilniaus caro viziją – „Lietuvos” kino teatro trikampį, kuriame dabar irgi privataus sektoriaus didybė, kurioje naktį verslininkų balsais prabyla benamiai, konkuruojantys su graffiteriais. Real graffiti, true Vilnius (full of space), so modern, such future.

Tačiau ar galėjo būti kitaip? Susiklosčiusioje sostinės savivaldos tradicijoje, žinoma, ne. Čia save valdo tik nesuvaldoma „norų“ galia, tarimosi su visuomene spektaklis, nesibaigiantys NT vystytojėliai, demokratinių procedūrų aplinkkeliai ir caro ambicijų greitkeliai, geriausiu atveju pasibaigiantys viešosios erdvės atidavimu „Jacobs3in1“ pakeliui.

Ir vis dėlto viskas būtų įmanoma alternatyvioje politinės realybės vizijoje – jei kada nors, nors kartą savivaldybių varžybose iškiltų neregėtas reiškinys – sąmoningi politikai ir žmogiški talentai. Progresyvi ir apie miesto žmonių interesus nors kiek galvojanti administracija jau seniai būtų išsiderėjusi už 3 milijonus parduotąjį „Lietuvos“ sklypą atgal, išpirkusi ar bent iškeitusi į ne tokį „keblų“ plotą kitoje, atokesnėje miesto vietoje (neišvystytų dykynių Vilniuje, kaip teisingai pažymi ir genialus „Full of space“ autorius, pilna). Jei miesto dirigentams rūpėtų ne vien laikinas resursų sutelkimas pseudokultūrinėse „ministerijose“, skirtose įkalti judėjimo „Teip“ vinį jaunų rinkėjų galvose, tai apleisto „Lietuvos“ kino teatro vietoje žydėtų ir tarptų ne vien tikras „Kino pavasaris“, bet ir kompleksinis kultūros centras, tikrų visuomenininkų laboratorija, pagaliau miestiečiams būtų grąžinta pigiai iš jų atimta viešoji erdvė.

Ne… šito nebus. Kaip ir neataugs miškas prie daugiabučių, statomų aplink „Pramogų areną“. Į statybas dar 2013-aisiais mačiau įbėgant stirną, tačiau greit ten jų nebebus nė kvapo. Tačiau ozo draustinio negana – į Vingio parko pašonę nosį įkiš naujas „Akropolis“, atsivers naujos automobilių statymo aikštelės ir kosmodromai. Kam gi mums parkai, jei mums reikia tik parkingo. Na, ir gero greitkelio tarp gerų parkingo kompleksų. Atkreipkite dėmesį, kad net ten, kur vystytojėliai pristigo jėgų naujam viešbučiui, apartamentų kompleksui ar greito maisto restoranui, įsteigiamas (laikinas?) parkingas.

Nebezimbs ir romieji „Amber“ troleibusiukai po Antakalnio paūksmes. Juos pakeis nuotaikingas visa griaunančių greitųjų autobusų dyzelinas ir nežinia kurioj ateity įmanomas tramvajaus ar metro kosmodromas. Gal keleivius po miestą galės vežioti „Air Lituanica“ orlaiviai…

Šnipiškėse nebežydės vyšnios, nebelekuos šunys prie šulinių, ir nebefilmuos sodybų nustebę užsieniečių tuntai – savivaldybė čia tol neklos elementariausių šaligatvių, kol viską nušluos apartamentų pilys ir biurų „trikampiai“, kurių pirmuose aukštuose kaip grybai po lietaus steigsis greito maisto tinklai su dirbtiniais sodybų rakandais „Tikros trobos užkandžiai“. Juk tikro Vilniaus ofisinio širdyje – amžinai čilikaimas.

Nebereikės mums ir seniūnijų, ir bendruomenės centrų. Viską spręs išmani, solidi Vilniaus caro ranka. Ir tikrai, argi iš kiemsargių, gatvių tvarkytojų negalima atimti atlyginimų be seniūnijų. Ir argi reikalinga mums ta savivaldos teisė apskritai, kai bjaurimės politiniu aktyvizmu ir vengiame visuomeninio įsikišimo.

O gal…

Gal kitas gyvenimas vis dėlto įmanomas?

Gal galimas ir progresyvus alternatyvių aktyvistų susivienijimas, leisiantis iškopti iš šito patrūnijusio šešėlių teatro „Vilniaus vartų“ stikluose?

Ar viską reikia be garso atiduoti Vilniaus caro ordoms – visoms ateinančioms kadencijoms?

Reklama: Smėlis

Taip pat skaitykite: