Nuo šiol paskolos išduodamos švinu!

Prieš gerus metus, gamejam‘e pamenu aptarinėjom kažkokį prototipą, kuriame iš pažiūros viskas buvo gerai… Aiški idėja, paprasta mechanika, bet vis neapleido jausmas, kad kažko trūksta. Pamenu pakėliau pirštą ir pasakiau — garbieji, jei kažko trūksta, įdėkite zombių.

Zombiai — mūsų dienų E621 ir su jais viskas vienodai skanu. Pasirinkdamas filmą ar žaidimą su zombiais niekada neapsigausi, lygiai kaip neapsigausi ir kažkur jų įdėdamas. Išskyrus žinoma tuos atvejus kai tavo kūrinys pikantiškas, subtilaus ir labai savito skonio. Kaip Yakuza.

Žinot, apie Yakuza žaidimus norėjau rašyt jau senai. Degiau noru raštu apibūdinti ekstazę į kurią papuoli žaisdamas Yakuza 4 ar pasidalinti melancholija kurią įsūdė Yakuza 3, bet… Nesigavo. Bandžiau, rašiau, kurpiau juodraščius, bet kaip matot tekstų nėra. Nesigavo, nes nežinojau kaip perteikti žaidimo esmę atsiribojant nuo pernelyg stiprių asmeninių simpatijų. Šiuo atveju turiu galvoje ne žaidybines simpatijas. Kalbu apie galimybę užsukti į restoraną ir išlenkti stiklą 30 metų senumo Macallan, tuomet išeiti į gatvę, duoti kam į snukį, po to ramiai parūkyti, susidraugauti ir draugystę įtvirtinti dainuojant karaoke. Kadangi tam reikia laiko, aišku kieme stos naktis, tad užuot lindęs į sushi restoraną, pagriebsi išsinešimui paruošto ramen, keletą šviežių bandelių ir didelį poką sakės. Taip užkirtęs, miegot aišku neisi, tad sliūkini į barą pamėtyt smiginio, o prie geresnės nuotaikos užsuki į pačinko ar SEGA arkadų saloną. Aišku stengiesi neužsibūti, nes kitos dienos rytui jau esi paplanavęs žaisti golfą…

Jei būti visiškai atviram, tai Kamuročo civiliai visuomet nejuokais erzino. Nes priminė zombius. Todėl pirmos akimirkos žaidžiant „Dead Souls“ suteikia fantasmagoriško džiaugsmo dozę. 

Man Yakuza niekada net nebuvo žaidimas, labiau interaktyvus turas į Japoniją kuriame 50/50 persipina nuobodžios nūdienos realijos ir simbolizmas. Tai japoniška smėlio dėžė, dažnu atveju su padoriu yakuza film stiliaus siužetu, bet mano atveju jis niekuomet neiškildavo į pirmą planą. Tai vienas tų retų žaidimų kuriuose aš labiau džiaugiuosi galimybėmis nieko neveikti. Žaidžiant Yakuza tokią galimybę sukuria pati atmosfera, o taip pat ir faktas, kad pagrindinis herojus ir istorija kelionę pabaigos link pradeda iš skirtingų taškų. Taigi, kol šie du dalykai nesusikerta nesunku būti užliūliuotam autentiškai perteiktos parduotuvės vitrinos, palydovių klubo merginų ar restorano meniu.

Ypač restorano meniu!

Kiekvienas meniu esantis patiekalas ar gėrimas aprašytas, todėl net ir išvengęs šimtų pagyrų kurias aš Yakuza skiriu dėl to, kad man patinka Japonija, jis vis tiek pelnytų vieną titulą. Tai pats apetitiškiausias žaidimas industrijoje! Joks kitas nesukelia tokio stipraus noro viską mesti ir užsisakyti ką nors bent jau iš kinų virtuvės. Pažintinius aprašus turi absoliučiai visi žaidimo elementai — kioskų vitrinose esantys žurnalų viršeliai, greitas maistas, smulkūs suvenyrai ir prabangus alkoholis.

Kol tiesiog šliaužioji gatvėmis ir rankioji įvairius niekučius, gali nugirsti dešimtis kasdienių pokalbių ar rasti vieną kitą šalutinę užduotį. Šioje sferoje irgi stebina žaidimo koreliacija su realiu pasauliu. Tarkim savižudybių problematika, tradicines pažiūras turinčių smulkiųjų verslininkų nenoras pažvelgti į savo darbą moderniai, ar drovumas santykiuose su moterimi — dalykai apie kuriuos kartais parašo ir mūsų spauda. Yakuza šias temas paliečia tiesiogiai, pateikdamas šalutines istorijas ir banalius, bet logiškus jų sprendimo būdus. Tuo atžvilgiu jis gali priminti pasimatymų žaidimą… Tiesą sakant iš dalies jis toks ir yra — pasimatymo su Japonija simuliatorius.

Kai prasidėjo zombių invazija jis žiūrėjo filmą apie zombius ir inkštė iš pasitenkinimo. Kai zombiai įsiveržė į jo kambarį, jis praktiškai baigė… žiūrėti filmą.

O taip, pat… Net ir lokalizuotos Yakuza versijos gali būti žaidžiamos tik Japonų kalba. Angliška versija papildomai pasiūlo titrus ir tai viskas. Buvo smalsu žaisti Yakuza 4, o po valandos su Yakuza 3 supratau, kad pilnas žaidimo lokalizavimas būtų paprasčiausiai jį sugriovęs.

Štai taip priartėju prie „Yakuza: Dead Souls“ — pirmojo serijos žaidimo apie kurį rašau, nes jis pats prasčiausias. Matote į jį įdėjo zombių ir mutantų. „Dead Souls“ tai savotiškas „Yakuza“, „Resident Evil“ ir „Left 4 Dead“ mišinys. Taip, taip… Nepaisant tūkstančių pūvančių lavonų, žaidimas išsaugojo tuos elementus kuriuos aš dievinau, tiesiog dabar jie nustumti į antrą planą. Tuo tarpu pirmame plane savo šlykštybes demonstruoja begėdiškas „Left 4 Dead“ knock‘off kuriam Resident Evil‘iškumo suteikia japoniška modelių stilistika. Nepaisant to, kad žaidimas virto trečio asmens šaudykle, valdymo principai jame išliko tie patys, tad jis tragiškai nepatogus. Kaip ir kitos „Yakuza“ dalys beje, bet kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad šių žaidimų valdymas yra siaubingas tiesiog iš principo. Arba dėl elementaraus noro, kuo daugiau žaidimo elementų išlaikyti senose vežėčiose, net nepaisant to, kad jos niekam tikusios.

Minkit namo, arba bučiuokit kanopą, slunkiai.

Faktas tas, kad kūrėjai akivaizdžiai suprato ir kitą dalyką. Siaubingas valdymo modelis, užkerta bet kokius kelius suteikti šarmo zombių žudymui, todėl į pagalbą pasikviečiama dviguba(!) automatinio nutaikymo sistema ir tūkstančiai slunkių nemirėlių. „Dead Souls“ zergina nuo pirmų akimirkų, tačiau atsižvelgiant į tai, kad žaidime zombių kepalus taškyti lengviau nei vaikščioti, jau po pirmų 500 lavonų žaidėjas turėtų patekti į keistą, kvėpavimą primenančią būseną… Kvėpuoji nuolat ir apie tai nemąstydamas, nes taip reikia, tas pats ir su „Dead Souls“ zombių taškymu. Šioje vietoje labai svarbu pastebėti ir kitą kvėpavimo niuansą — jis nėra nuobodus.

O kažkam jis gali tapti atgaiva ar ta trūkstama grandimi, kad galiausiai parašyti apie žaidimą.

Net jei tai prasčiausia serijos dalis. Nors aš tai sakau, kaip Yakuza žaidėjas. Bėda ta, kad žvelgiant iš šalies, keičiasi klausimo kampas, bet ne atsakymas. „Yakuza: Dead Souls“ išlieka prasčiausiu serijos kūriniu kuriuo kampu bežiūrėtum, tuoj bandysiu parašyti kodėl, bet prieš tai skubiai priduriu — vis tiek visiems jį labai rekomenduoju.

Nežaidusiems Yakuza žaidimų

Nepaisant masinės zombifikacijos — „Dead Souls“ išlieka artimas serijai. Ta pati istorijos pasakojimo maniera, japonų kalba ir šimtai realaus pasaulio atributų. Kadangi šis žaidimas vienu metu yra ir ironiška parodija, ir Yakuza serijos dalis, ir gerai žinomų žaidimų konck-off — nenuostabu, kad čia nuolat vyrauja neišbaigtumo ir nenuoseklumo pojūtis. Vienok nepaisant viso to, Japonijos kvietimas į pasimatymą lieka galioti. Tiesiog jo apimtys gerokai kuklesnės, kita vertus jei nepatiks tiesiog zylioti Kamuročo gatvėmis ir ryti seiles skaitant restoranų meniu, galite nusiteikti alternatyviai pramogai, kokios nesiūlo nė vienas serijos žaidimas. Visų pirma tai B lygio zombių kovinis filmas — siužetinė linija. Kvaila, bet ne lėkšta, nuspėjama, bet ne nuobodi, su Yakuza‘i būdingu herojišku dramatizmu, bet be gilesnių kelionių į vidinį herojaus aš. Antra — B lygio zombių skerdyklė. Grynai žaidybinis momentas. Tūkstančiai zombių, kuriuos reikia šaudyti, traiškyti, deginti, daužyti dviračiais, gėlių vazonais ar gatvių stulpais. Pateisinami ir leidžiami visi metodai, neišskiriant liepsnosvaidžių, tankų, mortyrų ar net keltuvų… Žodžiu leidžiama viskas, išskyrus vieną vienintelį būdą… Ironiška, tačiau zombiai turi absoliučią nejautrą kumščių ir kojų smūgiams. Ironiška todėl, kad nors visuose Yakuza žaidimuose buvo ginklų, pagrindiniai herojai jų griebdavosi tik esant kritinėms aplinkybėms… Dabar gi… Mes kas dvi minutes pleškinsim išmėtytus dujų balionus, paliktų britvų ar benzovečių kuro bakus ir neskaičiuosim kulkų, nes bent jau pistoletui jų kiekis neribojamas. Net legendinis dodžimos drakonas, modernus samurajus ir visų našlaičių globėjas Kazuma Kiryu, pirmą savo sutiktą zombį spardė geras 15 minučių, kol suvokęs, kad taip nieko nebus į rankas paėmė snaiperio šautuvą.

Haya! juuuuuuššššš….

Žodžiu jei nesat žaidę Yakuzos, „Dead Souls“ yra pasirengęs jus supažindinti su serijos visata, o nesėkmės atveju pasiūlys planus B ir C. Nė vienas žaidimo elementas neblizga, bet tuo pat metu jis padės nuspręsti norit jūs lėtesnio, ramesnio, painesnio, emocingesnio ir gilesnio turo į Tokijų, ar ne.

Žaidusiems Yakuza

Ypač tiems kas žaidė 3 ar 4 dalis — „Dead Souls“ prasidės kaip nemalonus siurprizas ir košmariškas sanpnas, bet vargu ar toks liks iki galo. Net ir atsižvelgiant į tai, kad „sveikos“ miesto dalys be palovios traukiasi, o žaidimas be atvangos kanibalizuoja save, simpatiški serijos elementai galiausiai „pramuša“ ir procesas grįžta į savas vėžes. Ypatingą rolę čia sugroja patys personažai.

„Dead Souls“ siūlo keturis — serijos superžvaigždė Kazuma Kiryu dirba išvien su psichu Goro Majima, ex–benamiu Shun Akiyama ir antrosios dalies antagonistu Ryuji Goda. Esu beveik šimtu procentų įsitikinęs, kad kiekvienam žaidžiančiam serijos žaidimus, kiekvienas šių veikėjų įsimintinas grynai per emocinę prizmę. Kiekvienas jų tai savotiškas išgyvenimų ir pasaulėžiūros komplektas, nė vienas jų nepanašus į kitą ir tuo jie ypatingai papildo patį „Dead Souls“. Žvelgiant atgal, dabar jau drąsiai galiu sakyti, kad kiekviena nauja Yakuza dalis, nuo prieš tai buvusios skiriasi tik tiek, kiek skiriasi jų protagonistai. Visa serijos esmė yra žvelgti į dalykus, per vis kito herojaus prizmę ir dėl to matyti juos kitaip.

Not a single **** was given that day. Tas santūrumas, kai gretimam kvartale kanibalizuoja zombiai irgi veža.

„Dead Souls“ unikalus ne tuo, kad čia yra 4 herojai, bet tuo, kad visi jie labai gerai žinomi iš anksčiau. Skirtingai nei kitose dalyse, į veiksmą įsiliejant naujam herojui pats veiksmas ir įvykių dinamika nekinta. Absoliučiai visas žaismas išlieka tose pačiose vėžėse, norint galima net atsisakyti signature ginklų ir visą laik naudoti tuos pačius akimbo pistoletus, su kuriais ir pradedi žaidimą.

Tačiau žaidimas nebeatrodo toks pat.

Herojaus charizma ir požiūris norom nenorom įtakoja ir tai kaip žaidi. Na nežinau, gal taip nutiko tik man, bet kol valdžiau Akiyama didesnę laiko dalį praleidau palydovių klubuose užuot vaikęs zombius, tuo tarpu su Majima taškiau juos taip, kad net sushi bare nesustodavau. Žiauriai įdomiai praspręsta ir Goda rolė, kuris zombių invazija priima kaip asmenine rykštę, tačiau visa aplinka į jo poelgius reaguoja priešingai. Taip sukuriama gan įdomi atmosfera, kurioje jis atsikrato dviejų nevykusių gyvenimų, priimdamas gan netikėtą trečiąjį.

Vienintelis tikrai tobulas sprendimas, tai specifinis ištaškytos galvos garsas. Popt, popt, popt — suteikia arbūzų tirui būdingo komiškumo.

Visų šių dalykų nepajus su serija nesusidūrę žaidėjai, vien dėl to, kad patys personažai atrodys bereikšmiai. Kaip minėjau „Dead Souls“ siužetas — b kategorijos zombių drama su gangsteriniais prieskoniais, tad patys veikėjai savyje turi tiek gylio, kiek jo atsineša iš kitų dalių. Tokiu būdu „Dead Souls“ tampa labai kontekstiniu žaidimu, kurio serijos gerbėjui lyg ir nerekomenduotum, bet tuo pat metu supranti, kad… Na jis turi būti kolekcijoje dėl pastarosios pilnumo. Nes iš esmės „Dead Souls“ siūlo visiškai kitokią patirtį ir tai paprasčiausiai, žmogiškai įdomu.

Kalbant apie veiklą, čia ją riboja zombių invazija, Kamuročo nuolat traukiasi, vis didesni plotai patenka po karantinu ir tyrinėjimas nuolatos stumiamas į antrą planą. Aišku infekuotose zonose yra savotiškų pramogų, o taip pat ir šalutinių, tarpzoninių užduočių kurių dalis atrodo tikrai įdomiai, bet… Na „Dead Souls“ zombių invazija tiesiog per įkyri, kad susidūrus su ja norėtųsi kažko papildomai. Aišku, gal tik išskyrus atvejus kai pats prisiprašai ir už 250 gabalų prisiperki vitamino C su gliukoze… Tada ryžtas atgauti pinigus suteikia prasmėms bet kokiai monotonijai kurią į tave ketina mesti žaidimas. Tiesą sakant, vertinant tradicinius šalutinius užsiėmimus, labiausiai pasigedau tik raktelių paieškos, visa kita yra, gal tik kitokiose apimtyse.

Ne, čia ne golgotos šūdų demonas, nors vertinant žanrinį serijos posūkį ir japonišką poop fetišą, jis čia visai tiktų.

Va todėl ir sakau, kad iš principo, kaip Yakuza serijos atstovas „Dead Souls“ yra prasčiausias, o vertinant jį kaip ugningą zombių šaudyklę ir išvis prastas, bet… Serijos išskirtinumas ir unikalumas, paverčia šį žaidimą pažintiniu ir todėl rekomenduotinu. Rekomenduotinu praktiškai kiekvienam galinčiam sau leisti jį pamėginti. Dabar, ar sulaukus išpardavimų. Nėra skirtumo, nes pačią seriją drąsiai galima vadinti nesenstančia.

In eilę lepšiai, dviračių užteks visiems!

Originalus įrašas tinklaraštyje Dievo režimas

Rekomenduojame

Artūras Rumiancevas, Artojas nuo 1998 metų - redaktorius, rašytojas, nusipelnęs lietuviškojo geimingo veikėjas, savo ideologiją skleidęs "VA PlayStation", "PC Klubas", "Game.exe", o dabar - "PC Gamer", "Computer Bild", "Games.lt" ir, aišku, "Dievo režime". Vienas "Dievo režimo" įkūrėjų.
 

Taip pat skaitykite: